Gintautas KNIUKŠTA

Daugiau nei dvidešimt savo gyvenimo metų paskyręs didžiajai politikai Česlovas JURŠĖNAS pareiškė, kad nekandidatuos į  2012 – 2016 metų kadencijos Lietuvos Respublikos Seimą.   Jis –  vienintelis parlamentaras, dirbantis Seime jau šeštą kadenciją iš eilės. Už šiuos pasiekimus politikas neseniai buvo įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.

Taigi – kodėl? Kodėl traukiatės iš didžiosios politikos? Kas turėjo įtakos apsisprendžiant daugiau nekandidatuoti į Seimą?

Pirma, nesu suaugęs su Seimo nario kėde. Antra, labai noriu, kad į valdžios rūmus ateitų daugiau jaunesnių mūsų piliečių.

 Kaip manote, kuo per tuos du ištisus dešimtmečius, kai buvote Seime, žavėjote savo rinkėjus? Kas lėmė Jūsų sėkmę visuose Seimo rinkimuose?

Kuo žavėjau (jeigu iš tikrųjų taip buvo), man nedera kalbėti, nekuklu. O sėkmė rinkimuose priklausė nuo daugelio dalykų. Aš balotiravausi vienoje ir toje pačioje apygardoje – gimtajame krašte. Tai reiškė, kad daugelis pažįsta ir mane, ir mano tėvus, žinojo, kaip aš mokiausi (Ignalinos vidurinę mokyklą baigiau aukso medaliu), kaip gyvenu. Papildomas žinomumas – televizijos ir radijo laidos.

Su žmonėmis, rinkėjais visada kalbėjau atvirai, niekada nevengiau vadinamųjų aštrių klausimų. Gelbėdavo ir šypsena, ir humoras. Stengiausi kuo mažiau žadėti. Bet jei ko nors imdavausi, stengdavausi padaryti visa, kas įmanoma. Todėl lankydamasis pagražėjusioje Ignalinoje džiaugiuosi prie to prisidėjęs, kaip ir Švenčionyse.

 Du kartus buvote išrinktas Seimo Pirmininku. Kaip jautėtės prie šio vairo? Kuo sunkus ir kuo įdomus šis darbas?

Iš tikrųjų – triskart (2004 m. keletą mėnesių ėjau Seimo Pirmininko pareigas po Prezidento apkaltos). Kiek prisimenu, jaučiausi ramiai, nepasimečiau. Mat jau turėjau vadovavimo sudėtingiems kolektyvams (laikraščio „Vakarinės naujienos“, TV „Panoramos“) patyrimą.

Labai daug davė darbas Aukščiausiojoje Taryboje, ypač 1992 metais, kai buvau renkamas parlamento seniūno pavaduotoju (primenu, kad AT dominavo dešinės pakraipos deputatai).

Seimo vadovo darbas buvo sunkus, ypač pirmosiomis savaitėmis, kai dar nebuvo pavaduotojų, o reikėjo rūpintis ir Seimo darbo organizavimu, ir pirmininkauti posėdžiams, ir svečių priėmimu, ir Seimo kanceliarijos reikalais, ir kt.

Bet čia ir glūdi įdomumas: daugiaplanė nepriklausomos valstybės statyba, pakeliui – tos statybos taisyklių kūrimas, savęs ir kitų mokymas bei auklėjimas, bendravimas su užsienio delegacijomis.

Daug nervų ir laiko kainavo politinė kova su pralaimėjusiais 1992 m. Seimo rinkimus ir su  nenorėjusiais su tuo susitaikyti. Džiaugiuosi, kad ir tada, ir vėliau viską atlaikiau – ir laimėjimus, ir pralaimėjimus, ir asmenines netektis….

 Šiemet Jums įteiktas Santarvės ordinas, esate tituluotas politinės moralės etalonu. Ką Jums reiškia santarvė? Kiek dirbant Seime svarbi tolerancija, kompromisai?

Santarvė – didis ir brangintinas gėris. Gaila, ne visada vyrauja santarvė ir visuomenėje, ir Tautos atstovybėje.

Mano credo – gerbti kitų nusistatymą, išsiaiškinti nuomonių skirtumus ir atkakliai ieškoti kompromisinių formulių. Neretai pavykdavo rasti sutarimą. Bet, kita vertus, kompromisas negali reikšti tavo principinių pozicijų atsisakymo.

Galima sakyti, parlamentinė demokratija – tai kantrybės ir geros valios patikrinimas. Liūdna, kad iki šiol dalis politikų neišlaiko šio egzamino.

 Ar galėtumėte nusakyti ,,profesinius“ Seimo nario bruožus, kuriuos pastebėjote savyje ir savo kolegose?

Tų bruožų daug, nors nuolat ginčijamasi, ar iš viso yra parlamentaro profesija (mano galva, yra). Išskirčiau keletą parlamentaro bruožų: sugebėjimas operatyviai įsigilinti ir į pagrindinę temą, ir į šalutines, mokėjimas orientuotis kartais audringose parlamentinėse diskusijose ir rasti, ką reikia laiku, aiškiai ir glaustai pasakyti.

Kantrybės išsiugdymas – tiek bendraujant su oponentais ar bendraminčiais, tiek atlaikant pernelyg ilgus, užsitęsiančius posėdžius, mokėjimas kritiškai vertinti aplinkinius, bet pirmiausia – save ir savo veiksmus.

 Didžiausias darbo Seime minusas – koks jis Jūsų akimis?

Jeigu reikėtų kalbėti apie save, tai darbas Seime tave „praryja“ visą (žinoma, jeigu atsidėjęs, rimtai ir nepertraukiamai dirbi).

Jei šnekėtume plačiau, tai didžiulis minusas – nesusikalbėjimas, noras įstatymų leidybos keliu spręsti begalę klausimų, nesusikoncentruojant ties svarbiausiomis šalies ir žmonių problemomis.

 Kas galėtų priversti Seimą dirbti geriau? Kokių permainų labiausiai reikia Lietuvos žmonėms?

Tik rinkėjai, organizuota visuomenė, atsakinga žiniasklaida. Mano supratimu, reikalingos įvairios permainos. Bet labiausiai – daugiau negu duonos –  reikia permainų užtikrinant socialinį teisingumą.

 Koks turėtų būti optimalus amžiaus cenzas kandidatuojant į Seimą?

Manau, 23–25 metai. Pagal 1992 m. Konstituciją į Seimą galima rinkti kandidatus, sulaukusius 25 metų. Siūlymai pajauninti kandidatavimą iki šiol nebuvo sėkmingi. Tiesa, į Europos Parlamentą galima rinkti ir sulaukusius 21 metų. Tai įtvirtinta įstatyme, kuriam atitinkamą pataisą turėjau garbės pateikti ir kuriai 2003 m. pritarė Seimas.

 Kaip šiandien galima būtų sumažinti priešpriešą tarp žmonių, tarp Seimo ir visuomenės?

Reikia kantriai įsiklausyti į žmonių nuomones (net jei jos reiškiamos ne itin korektiškai) ir nepailstant ieškoti optimalių sprendimų, nesudaužti kaktomis skirtingų žmonių grupių.

Pagaliau ir  žmonės, rinkdami Seimo narius, turėtų jausti daugiau atsakomybės, ir išrinktieji Seimo nariai dirbdami savo darbą turėtų nepamiršti, kam juos išrinko.

 Kaip Jums kilo mintis parašyti pirmuosius Lietuvoje žinynus tarptautine tematika? Kam jie skirti?

Viskas prasidėjo „Žinijoje“. Jos paakintas aš, TV komentatorius tarptautiniais klausimais, septintame dešimtmety  pradėjau važinėti po Lietuvą skaitydamas paskaitas. Tiek komentatoriaus, tiek paskaitininko darbas reikalavo daugiau žinojimo apie pasaulį, o svarbiausia – susistemintų  žinių. Ir man pasisekė.

Stropiai sekdamas lenkų spaudą (ji buvo laisvesnė nei tarybinė) aptikau nedidelę lentelę, kurioje buvo sudėlioti minimalūs duomenys apie kiekvieną valstybę, koloniją ar kokią nors nesavivaldžią teritoriją.

„Žinija“ turėjo tam tikrų leidybinių galimybių. Be to, jie galėjo skelbti leidinius su grifu „Tarnybiniam naudojimui“. Esant tokiam grifui nereikėjo ,,Glavlito“ (tarybinės cenzūros) leidimo ką nors spausdinti. Vadinasi, galima buvo pateikti įvairesnių faktų. Pirmas mano bandymas Lietuvos lektoriams patiko.

Tada su „Žinijos“ palaiminimu kiekvieną naują leidinį apie pasaulį (jis vadinosi anemiškai „Faktai ir skaičiai“) aš papildydavau ir išplėsdavau. Po kelerių metų gimė knyga „Pasaulio šalys“, bet – dar su grifu „Tarnybiniam naudojimui“.

Dar vėliau ryžausi paruošti žinyną, kuris būtų  prieinamas ne tik lektoriams. Jį išleido „Mintis“, bet jau su cenzūros pastabomis, į kurias teko atsižvelgti. Tačiau „Tarptautininko žinynas“ buvo taip paruoštas ir išleistas, kad man ir dabar dėl jo ne sarmata.

 Kokie buvo Jūsų metai, prabėgę dirbant žiniasklaidos priemonėse? Kaip veikia politikus žurnalistinė patirtis? Ar ji suteikia daugiau pastabumo ir kritiškumo?

Prabėgę mano metai buvo anais laikais. Vadinasi, ne viskas gražu, ne viskas auksu žiba, kai vertini iš šios dienos pozicijų. Bet tas laikas mane kaip komentatorių vertė ieškoti informacijos visur, net skaitant „Pravdą“ tarp eilučių.

Tas laikas mokė rašyti ir kalbėti, kad pasakytum, ką reikia, ir kad prie tavęs neprikibtų tas, kas pagal pareigas turėjo kabinėtis.

Žurnalistinė patirtis man – tai visapusis žinojimas, įvairių, net prieštaringų nuomonių įvertinimas, apibendrinimas, gilinimasis ir į, atrodytų, smulkmenas, detales, kurios kartais tampa esminiu dalyku.

 O kas dažniausiai Jus supykdo? Ar per tuos ilgus metus Seime Jūsų nenuvargino visa matančios ir visur besiskverbiančios žurnalistų akys?

Nepareigingumas, žodžio nesilaikymas, neprofesionalumas, chamiškumas. Nei žurnalistų, nei žurnalisčių akys tikrai manęs nenuvargino. Antra vertus, pats esu žurnalistas, todėl, jeigu kartais prireikia, sugebu išvengti įkyrumo.

O jeigu įkyri klausimais, visi išgirsta tinkamą atsakymą ar neatsakymą (jeigu pavyksta, elegantišką išsisukimą).

 Ko šiandien, Jūsų nuomone, trūksta ir ko yra per daug mūsų žiniasklaidoje? 

Trūksta reiškinių, tendencijų analizės. Užtat pernelyg daug nusikalstamo pasaulio glorifikavimo, nepadoriai daug dėmesio skiriama tam, kas, kaip sakoma, žemiau bambos, trūksta pagarbos tiesai, pateikiamų faktų tikrumo.

Beje, maža dėmesio tarptautiniams įvykiams, pasaulinio lygio problemoms – tai  dažniausiai nepatenka į pirmus puslapius.

 Kokį vaidmenį Jūsų darbe ir gyvenime vaidina humoras? Ką duoda šmaikštumas politikoje?

Labai svarbų. Humoras palengvina, praskaidrina gyvenimą ir politiką. O žmogus, turintis humoro jausmą ir pats sugebantis šmaikštauti, paprastai daugiau pasiekia.

 Gal paminėtumėte vieną kitą juokingą situaciją, kurių pasitaikė Seimo darbe?

Nenoriu pats šaipytis iš Seimo. Tegul kiti tai daro.

 Kiek metų kolekcionuojate savo ir politikų karikatūras, raštus? Kas Jums toje kolekcijoje yra svarbiausia? Ar nepavojinga juoktis iš… savęs?

Dvidešimt metų. Išleistos dvi piešinių ir epigramų knygos. Svarbiausia – dailininko (paprastai J. Varno ir V. Jurkūno) sugebėjimas užčiuopti tavo ydą ar paslydimą ir taikliai, subtiliai pasišaipyti. Vadovaujuosi maksima – „Juokis iš manęs, juokis iš savęs – ir būsi protingas.“  

 Ar dažnai prisėdate prie šachmatų lentos? Su kuo sužaistos Jūsų partijos buvo įspūdingiausios?

Pastaraisiais metais – retai. Jeigu žaidžiu, tai su priešininkais, „pasislėpusiais“ kompiuteryje. Partijų buvo įvairių. Žaidžiu paprastai tik blicpartijas (3–5 min.).

Viena įsimintiniausių – 1994 m. blicpartija su tuometiniu Ukrainos prezidentu L. Kravčiuku, viešėjusiu Lietuvoje Prezidento A. Brazausko kvietimu. Priminsiu, kad anuo metu Lietuvos Prezidento rezidencija buvo Seimo rūmuose. Taigi išradingasis ir sąmojingasis Ukrainos ambasadorius R. Bilodidas, žinojęs, kad ir aukštasis Svečias, ir aš žaidžiame šachmatais, pasiūlė sužaisti vieną partiją. Jis viską suderino ir paruošė situaciją.

Prezidentas iš trečiojo aukšto (A. Brazausko kabineto) nusileido į dabartinę Kovo 11-osios salę antrajame rūmų aukšte (ten L. Kravčiukas turėjo pasakyti kalbą Seimo nariams) ir fojė (pagal žinomą juoką „rojalj v kustach“), pamatė paruoštus šachmatus, laikrodį ir mane.

Ambasadorius sąmokslininkiškai mirktelėjo man ir mandagiai kreipėsi į Prezidentą, ar šis nemalonėtų sužaisti partiją su Seimo Pirmininku. Tasai, kaip ir buvo suplanuota, sutiko. Žaidžiam, ant lentos mažėja Prezidento armija, o ir Svečio žaidimo laikas baigiasi. Aš noriu ir nenoriu laimėti.

Čia į pagalbą atėjo A. Brazauskas, kuris man lietuviškai tyliai pasufleravo: „Česlovai, siūlyk lygiąsias“. Tai aš ir padariau. Nors kitą dieną vienas laikraštis „išdavė“, išspausdinęs baigiamąją poziciją ir Svečio laikrodį, kurio rodyklė vos laikėsi raudonos žymos.

 Ar nekamuoja ambicijos, kad netapote Prezidentu?

Ne, nekamuoja, nes be reikalo sutikau. Dukart buvau atsisakęs balotiruotis, trečiąkart nusileidau… ir pralaimėjau.

 Kokį įsivaizduojate naująjį Seimą, ko iš jo tikitės?

Norėčiau suklysti, bet matau margą Seimą. Tačiau tikiuosi, kad bus pakilta virš individualių ir partinių ambicijų. Viliuosi susitarimų Tėvynės labui ir žmonių laimei.

 Kaip pristatytumėte savo šeimą? Kiek jiems įdomi politika?

Tai – mano didžiausi pagalbininkai ir kritikai, ypač žmona Jadvyga. Politika įdomi visiems. Smagu, kad ir sūnus profesorius Saulius, ir anūkas magistras Juras supranta, kas vyksta aplinkui, turi savo minčių ir konstruktyvių siūlymų.

 Kam labiausiai Jums stigo laiko iki šiol, ką veiksite užvėręs Seimo duris?

Šeimai. Seimo durų nesiruošiu užverti, kadangi jos atviros man ir kaip Seimo nariui, ir kaip Signatarui. Taip pat tikiuosi, kad socialdemokratai ras būdų panaudoti mano politinio ir parlamentinio darbo patyrimą.

Ką veiksiu? Tvarkysiu savo archyvą ir – bent artimiausiais metais – neapleisiu enciklopedinių reikalų (esu Visuotinės lietuvių enciklopedijos Mokslinės redakcinės tarybos narys).

 Kokias vietas mielai aplankote gimtajame Ignalinos krašte? Gal ten, prie ežerų, ir vasarojate?

Visur man miela ir viskas man brangu. Kiekviena vieta man ką nors primena iš mano netrumpo gyvenimo ar tėvų nugyventų metų.

Bet taip jau mūsų šeimoje susiklostė, kad ilsėjomės (jeigu aš tam turėjau laiko) arba Palangoje, arba Druskininkuose. Ir nė karto užsieniuose…

Iš kokio maisto semiatės energijos? Ką patartumėte valgyti, kad žvalumo užtektų ir sulaukus 70-ties?

Iš paprasto maisto, pirkto parduotuvėje. Tik svarbu valgyti reguliariai, nepersivalgyti, vengti riebaus maisto, mažiau gerti, ko nereikia.

 Kodėl kiekvieną kolegą sveikinate gimtadienio proga, o moterims bet kokia proga negailite gėlių?

Tai, pirmiausia, man pačiam patinka, bet – ir kolegoms. O moterims – juolab (tiesą sakant, joms niekada negana dėmesio).

 Kas iš dabartinių politikų Jus galėtų pakeisti – kad kalbėtų taip taisyklingai ir taktiškai kaip Jūs?

Yra bendražygių – esamų Seimo narių ir būsimų. Žmonės juk auga, lavinasi.

 Ko Jums labiausiai trūks gyvenant be darbo Seime?

Paties Seimo, jo šurmulio, politinio gyvenimo peripetijų, bendravimo su bičiuliais Seimo kuluaruose.  Ir svarbiausia – tiesiogiai negalėsiu dalyvauti sprendžiant svarbius Lietuvai ir jos žmonėms klausimus.

                                        ĮVERTINIMAI

• 1955 m. – aukso medalis baigiant Ignalinos vidurinę mokyklą.

• 1988 m. – Lietuvos SSR nusipelniusio žurnalisto garbės vardas.

• 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medalis.

• 2001 m. – Ordino už nuopelnus Lenkijos Respublikai Komandoro kryžius.

• 2003 m. – Švenčionių rajono garbės pilietis.

• 2004 m. – Marijos žemės II klasės ordinas (Estija).

• 2004 m. – Mykolo Romerio universiteto garbės daktaras.

• 2004 m. – Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius.

• 2006 m. – Jaroslavo Išmintingojo trečiojo laipsnio ordinas (Ukraina).

• 2006 m. – Belgijos ordinas.

• 2006 m. – Petro Vileišio vardo nominacijos laureatas.

• 2006 m. – Ignalinos rajono garbės pilietis.

• 2012 m. – Santarvės ordinas.