www.siandien.info, laikrašis ŠIANDIEN

• 

Nuo 1990 metų dėl emigracijos gyventojų skaičius sumažėjo  699 tūkst. Per praėjusį dešimtmetį iš Lietuvos emigravo kone dešimtadalis gyventojų. Tarp jų ir pajūrio gyventoja Daivutė Pabrėžaitė, tačiau šiandien ji darbuojasi Palangoje. Laikraščiui ŠIANDIEN sakė, kad yra patenkinta darbu, nekritikuoja valdžios, optimistiškai žiūri į ateitį ir labai myli Lietuvą.

Daivute, kaip jus pristatyti savaitraščio ŠIANDIEN skaitytojams?

• 

• 

• 

 Tiesiog esu žmogus, kuris myli Lietuvą ir  krepšinį.

Po dešimties metų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje grįžote į Lietuvą.

Kodėl?

Tai buvo tikrai neplanuotas sprendimas, gal mintyse net nepastebėdama nešiodavau šią ideją, bet niekada neskubejau jos realizuoti. Viskas susikloste labai greitai  ir sprendimą priėmiau greitai – nereikėjo nė savaitės. Jeigu atvirai – grižau del asmeninių problemų, kurias galiu spręsti tik būdama čia.

• 

Ar jums svarbu, kur gyveni, ar labiau svarbūs principai, kuriais vadovaujiesi gyvenime?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad nėra skirtumo, kur gyveni. Dauguma, manau, nori “pilno “ paketo, bet ne visada gali viska gauti, tai reikia kažka pasirinkti. 

Pasirinkote emigraciją dėl ekonominių priežasčių?

 Iš tikrųjų  aš išvaŽiavau tik padirbeti per vasarą,  su mintimi grįžti  po kelių darbo mėnesių. O atsitiko taip, kad vasara užsitęse 10 metu. Manau, kad tuo laiku “galvą susuko “ laisvė, taip pat , neslėpsiu, – atlyginimas. Daug saldumynų galėjau nusipirkti… (Juokiasi).  

Būdama emigracijoje labai liūdėjote? Ar visą laiką, kaip sakoma,  Lietuva  buvo labai prie širdies?

Tikrai nuoširdžiai sakau- daug ko šis išvykimas išmokino. Buvo visko, tačiau  tikrai nesigailiu – nei dėl  vieno savo priimto sprendimo.

Pradžia tikrai nebuvo, kaip sakoma, rožėmis  klota.  Kol pripratau prie kultūros, žmoniu, kalbos… Prireikė laiko, del to dažnai sugrįždavau į Lietuva. O kai truputi įšsidrąsinau, nusprendziau pakeliauti ir aplink pasauli. Žinoma, ilgėjausi šeimos, draugų, pajūrio… Pasiilgdavau net tų šaltų Lietuvos žiemų   mamos cepelinu…

Kokia Lietuva, jūsų akimis,  šiandien, kas džiugina, kas liūdina?

• 

 Kaip sakoma “visada yra kur tobuleti “ Manau, šį teiginį Lietuvai galima taip pat pritaikyti. Džiugina, kad mūsų šalis  lygiuojasi į Vakarų Europą, skatina turizma. Džiugina, kad  po truputį keičiasi žmonių požiūris į daugelį dalykų.  Džiugina Lietuvos gamta.

Kas blogai? Man asmeniškai skaudu matyti Lietuvos provinciją –  skurdus gyvenimas, turtinė nelygybė.

• 

• 

Ar dar norėtume palikti šalį, kokios tai būtų priežastys?

Šiuo momentu tikrai nėra tokiu planų, bet niekada nesakau “niekada”.  Dabar esu laiminga,  gyvenu šia diena. Tikrai neskubėsiu krautis lagamino. Mane tikrai džiugina tai, ką šiandien matau aplink save.

Ar turite viltį, kad vis daugiau lietuvių sugrįš į Tėvynę, ko reikia, kad žmonės dirbtų ir gyventų savo šalyje, o neieškotų laimės svetur?

Manau, Covid -19  tikrai paskatino žmones grįžti į Lietuvą. Namo patraukė daug žmonių, tiesa, jie  dar prisibijo  ekonominės situacijos Lietuvoje, bet bijoti nereikia – gyventi čia tikrai galima.

Interviu pradžioje prasitarėte, kad žaidžiate krepšinį. Ką jums reiškia ši sporto šaka?

 Na, kaip ir daugeliui lietuvių, krepšinis man, ko gero-   pirmoji religija.

• 

Pradejau žaisti  nuo mažų dienų, tiesiog šis sportas  mane, galima sakyti,  išaugino . Net išvaziavusi svetur, aš jo neapleisdavau.

Ar turite slaptą svajonę, kurią norėtumėte įgyvendinti savo Tėvynėje?

Svajonių yra labai daug. Jei išduosiui – jos nebebus slaptos (Juokiasi).Pasakysiu tik tiek, kad jų įgyvendinimas vyks pajūryje… Parengė Rokas VARKALYS, laikraštis ŠIANDIEN  Nuotraukos iš asmeninio D. Pabrėžaitės archyvo.