Prie Vilniaus „Siemens“ arenos esanti skulptūra, išaukštinanti Lietuvos krepšinį, pasipildo naujomis pavardėmis. Retai būna, kad ten atsirastų politikų pavardžių, tačiau  Lietuvos krepšinio federacijos metinėje ataskaitos konferencijoje prieš metus  buvo įtraukas klausimas dėl naujų pavardžių iškalimo ant skulptūros, kurioje įamžinti garsiausi mūsų šalies krepšininkai.

Į papildomą sąrašą įtraukti jau visi 1937 ir 1939 metų Europos čempionai, aštuoni 2003 metų Europos čempionai, dar neįtraukti į garbės sąrašą 1997 metų moterų Europos čempionato nugalėtojos ir treneriai bei SSRS rinktinėse kovoję 8 mūsų šalies krepšininkai.

 Pagarbos nusipelnė ir dabartinis Seimo vicepirmininkas Vydas GEDVILAS, kuris 1997 metais buvo moterų krepšinio rinktinės treneriu – jis įtrauktas į sąrašą.

Vydas Gedvilas 2001–2004 metais  – Lietuvos kūno kultūros akademijos prorektorius, akademijos senato narys, Lietuvos rektorių konferencijos sporto komiteto pirmininkas. Nuo 2004 m. iki šiol yra Lietuvos Respublikos Seimo narys, penkiolikos mokslinių straipsnių, dviejų metodinių priemonių studentams autorius, daugelio tarptautinių ir Lietuvos mokslinių konferencijų dalyvis.

Už sporto laimėjimus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, 1997 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas ir aukščiausia  trenerio eksperto kategorija, tais pačiais metais išrinktas geriausiu Lietuvos treneriu. Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos garbės prezidentas, Lietuvos krepšinio federacijos vykdomojo komiteto narys.

Vydas Gedvilas atsako į „Verslo ir politikos“ klausimus. 

Kokia buvo pirmoji pažintis su krepšiniu?

Augau kaime, mėgau sportą, ne tik krepšinį, bet jį žaisti rimtai pradėjau septintoje klasėje. Buvau judrus, fiziškai stiprus paauglys, domėjausi, galima sakyti, visomis  sporto šakomis. Buvau pelnęs slidinėjimo atskyrį, du plaukimo atskyrius, žaidžiau futbolą, krepšinį, įstojęs į akademiją trejus metus užsiiminėjau karatė.

1977 m. baigiau Telšių rajono Luokės vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojau į tuometį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą . 1981 m. su pagyrimu baigęs institutą, įgijau fizinio auklėjimo dėstytojo specialybę ir pradėjau dirbti institute dėstytoju. 1985 m. įstojau į LVKKI aspirantūrą (socialiniai mokslai), ją baigiau 1988 m.

Baigęs mokyklą neabejojau, kur stoti. Aš buvau labai motyvuotas, žinojau stojamųjų egzaminų reikalavimus ir stojimui tikslingai ruošiausi dvejus metus, todėl egzaminus –  tiek fizinio pasirengimo, tiek akademinių dalykų – išlaikiau puikiai ir į institutą įstojau pirmu numeriu. Institutą baigiau su pagyrimu, todėl po studijų pats rektorius man pasiūlė pasilikti dirbti institute.

1999 m. eksternu baigiau Lietuvos kūno kultūros akademijos doktorantūrą ir apgyniau biomedicinos mokslų daktaro disertaciją. Baigęs institutą ir dėstytojaudamas, visą laiką dirbau su įvairiomis krepšinio komandomis.

Jūs – žinomas treneris, 1996–2002 m. dirbote Lietuvos moterų krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu. Kodėl nusprendėte treniruoti moteris?

Ne, tiesa yra tokia, kad dešimt metų treniravau vyrus, nuo 1988 iki 1993 m. buvau  LVKKI „Atletas“ vyrų krepšinio komandos treneriu. Per tą laikotarpį ši komanda tris kartus tapo Lietuvos čempione. Šioje komandoje žaidė šiuo metu garsūs treneriai, tokie kaip Kęstutis Kemzūra, Ramūnas Butautas, Nerijus Zabarauskas, Darius Sirtautas, Rytis Vaišvila, Linas Šalkus – galima sakyti, kad jie yra mano auklėtiniai.

Nuo 1993 m. pradėjau dirbti Lietuvos kūno kultūros akademijos „Viktorija“ moterų krepšinio komandos vyriausiuoju treneriu. Mano vadovaujama komanda tapo Lietuvos ir Baltijos moterų krepšinio čempione, dalyvavo Europos taurės varžybose, pateko į stipriausių Europos komandų šešioliktuką.

Kaip komandos vyriausiasis treneris, su moterų krepšinio rinktine dalyvavau dviejuose pasaulio čempionatuose, juose rinktinė užėmė šeštą ir vienuoliktą vietas. O  Lietuvos moterų krepšinio rinktinė pirmą kartą krepšinio istorijoje tapo Europos čempione, vieną kartą užėmė šeštą ir vieną kartą ketvirtą vietas Europoje .1999 m. su Lietuvos studenčių rinktine Ispanijoje studentų pasaulio universiadoje iškovojo penktąją vietą.

Ką lengviau treniruoti – vyrus ar moteris?

Vyrus – jie labiau atsidavę sportui, moteris vasarą nelengva prikalbinti atvykti į rinktinę, ypač jeigu klubuose uždirba gerus atlyginimus, kita vertus, jos nori ir pailsėti. Moterų sportininkių pasirinkimas yra nedidelis. Vyrų sporte yra gerokai didesnė konkurencija. Moterų sporte tenka dirbti su tuo, ką turi.

Tiesa, moterys turi tam tikrų savybių, kurių kartais trūksta vyrams, jos yra kantresnės, labiau moka aukotis, vyrai joms gali pavydėti darbštumo.

Su moterimis dirbti pradėjau 1993 m. Tuomet aš tapau „Kauno Viktorijos“ krepšinio komandos vyriausiuoju treneriu, ją, beje, pats ir įsteigiau,  juo dirbau iki 2002 m. Septynerius metus buvau moterų krepšinio rinktinės treneris, dalyvavau trijuose Europos čempionatuose ir dviejuose pasaulio čempionatuose. Taip pat teko treniruoti ir studenčių krepšinio rinktinę, su kuria 1999 m. Maljorkos universiadoje užėmėme penktą vietą.

O Jūs ar daug uždirbote?

Dirbau, galima sakyti, už maistą, tik kai moterų rinktinė tapo Europos čempionėmis, Lietuvos krepšinio federacija man pradėjo mokėti atlyginimą.Visose komandose, kuriose dirbau, vyravo gera atmosfera, labai svarbu, kad žaidėjai pasitikėtų treneriu, jaustų jo paramą, ypač psichologinę. Žinoma, reikia gerų sportininkų, bet nuteikti komandą rungtynėms – pusė darbo.

Daug kam atrodo, kad treneriui stovėti prie komandos vairo yra tik didelė garbė. Iš tiesų tai yra sunkus ir alinantis darbas. Patikėkite, 25 metus dirbau treneriu ir puikiai žinau, ką tai reiškia.

Kas labiausiai įsiminė treniruojant Lietuvos moterų rinktinę ir dirbant Seime?  

Abiejose srityse reikia būti darbščiam, siekiančiam tikslo, kantriam, tolerantiškam. Kartais nesveika konkurencija iškraipo bet kokius tikslus. Aš esu dėkingas likimui, kad nuėjau į politiką, nes tai buvo man visiškai nepažįstama, nauja sritis, iš tikrųjų labai daug ką sužinojau.

Dirbti vieną kadenciją Seime yra tas pats, kaip baigti universitetą. Žinoma, reikia būti aktyviam ir visiškai atsiduoti savo darbui. Kad ir kaip būtų sunku – siekti spręsti klausimus, ieškoti teisingų atsakymų, stengtis padėti žmonėms ir valstybei.

Lietuvoje esame tik dviese, kurių suaugusiųjų krepšinio komandos tapo Europos čempionėmis – Antanas Sireika 2003 m. iškovojo pergalę Švedijoje su vyrų krepšinio rinktine – ir aš – vienintelis Lietuvos treneris, kurio moterų krepšinio komanda tapo Europos čempione.

Deja, tenka pripažinti, kad kai kurie politikų sprendimai gadina viso Seimo autoritetą. Sporte viskas kitaip. Lietuvos moterų krepšinio rinktinė pirmą kartą krepšinio istorijoje tapo Europos čempione. Sportininkai, kurie daug pasiekia, žmonių yra garbinami. Po Europos krepšinio čempionato Palangoje negalėjau praeiti gatve, visi norėjo su manimi pasisveikinti.

Vienintelė mano svajonė, kuri neišsipildė – dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet aš dėkoju likimui už tai, kas buvo. Pralaimėjome prieš Slovakiją, kuri siekė keršto, kuri norėjo atsirevanšuoti,  merginos visą naktį verkė.

Ar dabar susitinkate su Europos čempionėmis?

Taip, jos buvo atvykusios į Seimą, kai tapau parlamento vadovu, po penkiolikos metų, kai šventėme įspūdingą pergalę, įsiamžinome bendroje nuotraukoje. Iki šiol mūsų pasiekimo niekam nepavyko pakartoti, tai svarbiausia pergalė mano gyvenime.

Atskleiskite trenerio virtuvę, kaip organizavote treniruotes?

Reikia dirbti labai daug, nuo ryto iki vakaro, aišku, privalai turėti savo strategiją, planus, kaip vieną ar kitą derinį įgyvendinti, ruoši planą ir jį įgyvendini etapais, daug knygų parašyta tais klausimais, pats skaičiau paskaitas.

Kaip laikomasi trenerių nurodymų – tarkim, žaidėjo kumštis iškeltas į viršų, bet derinio nėra, puolėjas gauna kamuolį ir meta?..   

Negalima žaidėjų įstatyti į tam tikrus rėmus, yra žaidėjų, kuriems reikia leisti improvizuoti, pavyzdžiui, Linai Dambrauskaitei. Treneris turi būti puikus psichologas, jausti komandą, kita vertus,  slegia didžiulė atsakomybė prieš valstybę, prieš rėmėjus, pries žiūrovus.

Kaip vis dėlto pavyko pasiekti garsiąją pergalę Europos moterų krepšinio čempionate?

Sporte  nėra pokiliminių žaidimų ir intrigų. Treneriai ir žaidėjai puikiai supranta, kad jeigu nebus sutarimo ir bendro darbo, nebus rezultatų. Sporte viskas turi būti subalansuota šimtu procentų, kad galėtum užimti aukščiausias vietas ir pasiekti geriausią rezultatą. Gali turėti pačią nuostabiausią komandą, bet su ja gali nieko nepasiekti, o su eiliniais žmonėmis gali padaryti labai daug.

Prisimenu išvyką į JAV, kai pirmą kėlinį pralošėme didžiuliu skirtumu, per penkias minutes negalėjome įmesti nė taško, per pertrauką žaidėjoms nerinkau žodžių, o antrą kėlinį žaidėme kaip lygūs su lygiais.

Moterų rinktinė 1997-asiais tapo Europos čempionėmis. Tuomet aš jau buvau pakankamai subrendęs ir kaip treneris, ir kaip specialistas. Viduje visada tikėjau, kad komanda gali tapti čempione. Mes pasirodydavome gerai visur – viename čempionate buvome ketvirti, kitame čempionate Europoje buvome šešti, vėliau tą pačią vietą iškovojome ir pasaulio čempionate.

Vienas iš Jūsų laisvalaikio užsiėmimų yra golfas. Ar pasirinkti šią naują sporto šaką, kuri vadinama elito žaidimu, Jus paskatino naujos pareigos, ar naujų pojūčių paieškos?

Golfas iš tiesų yra nuostabi sporto šaka. Kai pripranti, be jo negali gyventi. Deja, pastaruoju metu laiko jam turiu nedaug.

Iš Seimo narių aš vienintelis žaidžiu golfą. Kai važiavome į tarpparlamentines sporto žaidynes, golfo varžybose tarp Europos parlamentarų kartą užėmiau trečią vietą, o kitą kartą – antrą. Esu laimėjęs Kauno miesto golfo taurę, Toyotos organizuojamus golfo turnyrus ir daug kitų varžybų.

Golfą aš žaidžiu nuo pirmųjų jo atsiradimo Lietuvoje dienų. Tai yra puiki priemonė atsipalaiduoti, geras būdas širdies ir kraujagyslių sistemai, aerobiniam ir bendram darbingumui gerinti.

Golfas nėra elitinis žaidimas. Ši sporto šaka yra prieinama beveik visiems žmonėms. Per vienerius metus golfui aš išleidžiu maždaug tiek, kiek kainuotų nebrangi vienos savaitės kelionė į Turkiją. Tai nėra brangi sporto šaka.

Kaip kilo mintis rengti trenerių seminarus? Koks pagrindinis šių seminarų tikslas?

Svarbiausia – mūsų krepšinio treneriai. Nuo jų priklauso visas Lietuvos krepšinis. Norime, kad jie būtų išsilavinę ir gudrūs, turėtų gerų žinių, augtų ir keltų kvalifikaciją. Jeigu taip bus, mūsų krepšinis ir ateityje išliks vienas stipriausių pasaulyje.

Visi noriai atvyksta į Lietuvą, pristato savo požiūrį į treniravimo metodikas, o dalyvavimas panašiuose seminaruose vedančioje krepšinio šalyje jiems yra savotiška reklama.

Prisimenu, kad Kęstutis Kemzūra buvo niekam nežinomas treneris ir dirbo viename Turkijos klubų. Jam pradėjus skaityti paskaitas trenerių seminaruose ir vesti juose pratybas, viskas pasikeitė. Klubų atstovai pamatė, kad tai geras, daug žinių ir potencialo turintis treneris, bei ėmė jam siūlyti darbą.

Pastaruoju metu Lietuvos trenerius vis dažniau pastebi didieji klubai – Rimas Kurtinaitis  – „Chimki“, vis daugiau susidomėjimo iš elitinių klubų sulaukia ir K. Kemzūra.

Ar Jums neapmaudu, kad mūsų didžiuosius klubus treniruoja užsieniečiai?

Kalbant apie vyrų rinktinę, neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad vyrų rinktinės treneriu pasamdytume amerikietį, rusą ar dar kokį nors užsienietį. Sudegčiau iš gėdos. Žinoma, labai gaila, kad geriausius mūsų klubus vis dar treniruoja užsieniečiai.

Jeigu norime auginti trenerių kartą, turime treneriams duoti ir geras komandas. Jeigu patyręs treneris neturės stipraus klubo, jis nustos tobulėti. Tačiau klubai yra privatūs, viską sprendžia jų savininkai. Mes galime tik kalbėti, kad tai nėra gerai.

Žinoma, iš trenerio dabar reikalaujama labai daug, nes jie uždirba panašiai, kiek ir startinio penketuko vyrai.

 Prisiminkime 2011 metus, Europos čempionatą Lietuvoje. Arvydas Sabonis patyrė infarktą – kaltas Lietuvos rinktinės pralaimėjimas prieš Makedoniją? Kaip dažnai Jūs susitinkate su krepšinio legendomis?

Su Rimu Kurtinaičiu mes kartu mokėmės, vėliau jis išėjo tarnauti į TSRS kariuomenę, žaidė CSKA, o grįžusį man teko jį egzaminuoti – aš buvau dėstytojas. Rimas turi kalbos dovaną, galėtų būti puikus politikas, su A. Saboniu susitinkame, bet apie politiką daug nesišnekame.

Už ką sergate labiau – už Kauno „Žalgirį ar už „Lietuvos rytą“?

Esu juk kaunietis, tačiau kai žaidžia „Lietuvos rytas“ su užsienio komanda – tik už jį.

Kas šiemet bus LKL čempionas?

Pagal žaidimą to nusipelnė „Lietuvos rytas“, tačiau sunku prognozuoti, kaip bus.

Ką laimėsime pasaulio čempionate, ką išleistumėte į aikštę startiniame penketuke? 

Pristatau – Jonas Valančiūnas, Donatas Motiejūnas, Mantas Kalnietis, Jonas Mačiulis, Gintaras Pocius.

Ačiū už interviu.

   Kalbėjosi Karolis DIDŽIULIS

,,Verslas ir politika“, 2014 m. gegužė, Nr. 5 (54)