Gintautas KNIUKŠTA

Kelias pas mamą.

Šiuo keliu žingsniuodavau ir pavargęs, ir sušalęs, ir alkanas. Bet kai pasiekdavau šį kelio posūkį, žinojau, kad visi vargai baigsis už gero kilometro, o aš netrukus paskęsiu mamos ir gimtųjų namų šilumoje .

Mano mama buvo paprasta kaimo moteris, bet jokie universitetai ar stažuotės už Atlanto neprilygsta mamos mokslams.

Ir visiškai nesvarbu, kas tai būtų – sriubos virimas, karvės melžimas ar tiesiog braškių ravėjimas, šieno grėbimas…

Mamos nebėra, bet kelias liko. Ir mamos žodžiai liko: „Jeigu į tave meta akmenį, tu dovanok duonos kriaukšlę”.

Visam gyvenimui.