www.siandien.info

Istoriko, Klaipėdos universiteto, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas ir  mokslinės monografijos „Atminties miškas. Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje“ autoriaus dr. Zigmo Vitkaus kalba Vilniaus geto likvidavimo 80-ųjų metinių paminėjime

Prieš 33 metus nepriklausomybę atkūrusi Lietuva pradėjo vykdyti savo atminties politiką. Šios politikos gairės išryškėjo jau Atgimimo laikotarpiu, ankstyviausiuose Sąjūdžio tekstuose.

Vienas pirmųjų laisvę atgavusios Lietuvos dokumentų taip pat buvo susijęs su Lietuvos žydų bendruomenės likimu. Turiu galvoje 90-tųjų gegužės 8 dienos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimą „Dėl žydų tautos genocido Lietuvoje“, kuriame, be kita ko, rašoma, kad, cituoju, „Lietuvos valstybė pasirūpins žydų tautos genocido aukų įamžinimu“.

Tai nebuvo tuščia retorika. Per pirmuosius septynerius metus buvo pažymėtos Holokausto aukų kapų vietos, pakeisti užrašai (neliko „tarybinių piliečių“), vietos, pagal galimybes, sutvarkytos. Pamažu klostėsi Holokausto atminties ženklų Lietuvoje kraštovaizdis, leidęs smalsesniam piliečiui įžvelgti šį ligi tol sovietų ignoruotą Antrojo pasaulinio karo paveldo Lietuvoje sluoksnį.

Lietuvos atminimo politikoje visad dominavo sovietų vykdytų represijų temos ir tyrimai, tačiau ir Holokaustas pamažu (pradžioje politikų, istorikų ir žydų bendruomenės pastangomis) buvo įpintas į oficialų Lietuvos istorijos naratyvą. Per 33 metus išaugo žmonių, kuriems Holokaustas yra išties svarbi ir jaudinanti tema, bendruomenė.

Holokausto atminties kultūra Lietuvoje šiandien yra nepalyginti turtingesnė ir labiau sava nei anksčiau, tačiau yra viena sritis – ir šioje kalboje norėsiu tai akcentuoti – kuriai vis dar pritrūksta dėmesio ir kurioje matyčiau politinės lyderystės poreikį. Tai Holokausto muziejai ir jų vystymas. Lietuvos visuomenė, na, ta dalis, kuriai iš tikrųjų rūpi ryšys su praeitimi, jau norėtų pereiti į kitą lygį.

Ir čia visų pirma turiu galvoje Panerių memorialo kompleksinį sutvarkymą ir Vilniaus geto muziejaus steigimą (pradėtus prieš 5–9 metus). Pastaruoju metu viešoje erdvėje nemažai kalbėta ir apie Lietuvos žydų istorijos muziejų Vilniuje – ir toks galėtų atsirasti, tačiau visų pirma, galbūt, reikėtų pabaigti tai, kas pradėta anksčiau: Panerius ir Vilniaus geto muziejų. Galima pasvajoti ir apie Lietuvos žydų gelbėtojų ekspoziciją, kad ir tame pačiame Benediktinų vienuolyne, Vilniuje, kuriame buvo gelbėjamas Samuelis Bakas. Tai buvo ypatinga slėptuvė – už knygų ir iš knygų. Galbūt ateis eilė ir jai.

Žinia: Holokausto muziejai visuomenėje atlieka daugelį svarbių funkcijų: dokumentacijos, praeities interpretacijos, politinio ir moralinio kreipimosi, edukacijos ir estetinės reprezentacijos. Ir visos jos, drįsčiau sakyti, Lietuvoje tebėra nepakankamai išnaudojamos, nors šių muziejų pridėtinė vertė visuomenei ilguoju laikotarpiu yra didžiulė. Jie yra ne tik paveiki istorinės sąmonės ugdymo priemonė, bet ir teikia visuomenei vertybinę orientaciją.

Šių atminties institucijų svarba juo didesnė mūsų dienomis, praėjus 80 metų nuo Holokausto, nes kai kaip tik dabar, šiame laikotarpyje pereiname iš komunikatyvinės (kasdienės, gyvosios) į kultūrinės atminties būklę. Ir mums lieka kas: mums lieka tekstai, pasakojimai, įrašai, meno kūriniai ir paminklai bei muziejai, per kuriuos ateityje turėsime išlaikyti gyvą santykį su praeitimi.

Beje, paprastai tokie muziejai turi specialių edukacinių programų mokiniams, pagal kurias jie mokomi pastebėti ir reaguoti į antisemitizmo pasireiškimus. Įsivaizduoju, kad susipažinęs su tokia medžiaga ir grįžęs namo tūlas maištingas paauglys galėtų pasakyti savo tėvui, laidančiam antisemitines pastabas: „tėti, kodėl tu šneki kaip „idiotas“? (turėdamas galvoje pirminę šio žodžio reikšmę; senovės Graikijoje taip apibūdindavo žmogų, kuriam rūpi tik jis pats).

Esu įsitikinęs, kad kiekvieno tokio objekto atsiradimas ar atnaujinimas pagal aukštus standartus kiekvienai nacionalinei atminimo kultūrai suteikia gylio ir masto, o valstybei – prestižo. Jau nekalbant apie tai, kad viena iš tokių muziejų misijų yra visuomenės narių empatijos ir moralinės vaizduotės ugdymas. Kaip yra pastebėjęs ukrainiečių rašytojas Anatolijus Kuznecovas savo romane „Babyn Jaras“, „Kai turi vaizduotę, labai sunku užmušti netgi žuvį“.

Viešųjų renginių metu galime dažnai girdėti raginimus neužmiršti Holokausto, mokytis iš praeities – tai geri ir teisingi žodžiai, bet tam, kad neužmirštum ir pasimokytum, reikia tam tikro konteksto, kuriame tas atminties ir mokymosi darbas būtų dirbamas. Geriausi Holokausto muziejai – kurie yra sykiu ir paminklai, ir tyrimų, ir edukacijos centrai – ir kuria tą kontekstą.

Norėčiau baigti 93-čiais metais – minint 50-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines – išsakytais tuometinio Amsterdamo žydų istorijos muziejaus darbuotojo Ralfo Levie (Ralph Levie) žodžiais: „Kartai, kurią vadiname pirmąja, užtenka ir akmens; ji turi savo prisiminimus, tačiau ilgainiui akmens nebeužtenka, jau reikia pasakoti, kodėl tas akmuo čia“. Holokausto muziejai ir yra tokių (pasaulėžiūras keičiančių) pasakojimų erdvės. Norėtųsi, kad jos Lietuvos atminties kultūroje nebūtų antraeilės.