Petras STIRBYS, Niujorko mokslų akademijos narys, ŠIANDIEN apžvalgininkas. www.siandien.info

     Esama dalykų, kurie ne tiek šokiruoja, kiek stebina ir ypač kai nepaisoma logikos. Tai nėra pasaulio pabaigos ženklai, tačiau žmogaus egzistencijai komforto jie neprideda, tad prabilti apie juos yra visiškai padoru. Sutikime, kad kai kurie gyvenimiški netikėtumai kartais išprovokuoja šūksnį Eureka (!), atseit, atradau! Šį kartą atradimas sveikinsis su negatyviu pažinimu.   

      Kai kurie ne itin linksmi kuriozai pasimatė apsilankius vaikiškuose kinuose, įsikūrusiuose Kauno “Akropolio” ir “Megos” prekybos ir pramogų centruose. Patirti įspūdžiai suintrigavo ir privertė susimąstyti apie tai, kokia ta tikroji vaikiško kino misija. Pasekime nesenos patirties pėdsakais.

Triukšmas, išvadintas nepadoriai, įsižeis

     Omne nimium nocet – lotyniškas posakis „Kenkia visa kas per daug“ akcentuoja perteklinių veiksnių žalingą poveikį. Mums kenkia daugybė fizinių faktorių, ypač kai šie peržengia leidžiamas ribas. Štai akustinis triukšmas, kurį generuoja žmogaus veikla, atitinkamų priežiūros institucijų, dėl suprantamų priežasčių, yra griežtai ribojamas.

Toks triukšmas apibrėžiamas kaip įvairaus dažnio bangų visuma, kuri gali sukelti kenksmingas pasekmes sveikatai. Šis stresinis faktorius kartais vadinamas „europiečių žudiku ir luošintoju“. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos (PSO)  ataskaita rodo, jog akustinis triukšmas yra antras dažniausias mirtinas ligas provokuojantis veiksnys  po oro užterštumo (technologijos.lt inf.; 2011.04.05).

Teigiama, kad triukšmo sukeltas susierzinimas 45 tūkst. Vakarų Europos moksleivių lemia mokymosi sunkumus, 22 tūkst. – spengimą ausyse ir ūžesius ir visa tai raginama pradėti vertinti labai rimtai (ten pat). LR Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) taip pat konstatuoja, jog triukšmas dirgina centrinę nervų sistemą, veikia kaip stresą keliantis faktorius (SAM, 2011.01.17).

Kino meno vartotojo kritiniai pastebėjimai

     Patekus į Kauno „Akropolio“ vaikiškų kinų nedidelio tūrio salę, žiūrovus – vaikus ir kai kuriuos iš jų lydinčius artimuosius – pasitinka toks garsas, jog pirma mintis, kuri ateina  galvon, tai jausmas, lyg patekai į specializuotą tik priekurčiams skirtą kino salę. Pasijunta, kad čia karaliauja dvi tarpusavyje besivaržančios stichijos – pribloškiantys vaizdai ir tokie pat garsai. Pastarieji ima viršų, neužleidžia pirmavimo, nepasiduoda.

Ta konkurencija aiškiai juntama, o jaunoji mažylių ir pradinukų auditorija paimama/užkariaujama garsu. Panašu į vaizdų ir garsų neoimpresionizmą. Tai pasakytina ne tik apie privalomą gausių reklamų peržiūrą ir perklausą, bet ir apie visą pilnametražio kino seansą. Garsas šiurpina, jei nepasakius daugiau, nes protarpiais nuo decibelų suvibruoja kėdės konstrukcijos.

Buvo ne vienas epizodas, kuriame staiga smogia vos ne sprogimo garsas, nuo kurio vaikai krūpteli nuo išgąsčio. Neperdedu, nesutirštinu spalvų, kadangi ir pats ne kartą krūptelėjau. Gal čia toks šiuolaikinio meno siekis – sukelti staigmeną, emocijų pliūpsnį, provokuoti oho! (angl. wow). Tokia patirtis suponavo atitinkamą taktiką – vengimą eiti į kiną, taip pat atkalbėti anūką, kuriam aiškinau, jog didelis garso siautėjimas gadina klausą.

Tačiau akustinis triukšmas jam nebuvo priešas ir mano argumentacija nedarė įspūdžio. Tad tekdavo nusileisti ir po kiek laiko, viską šiek tiek primiršus, vėl apsilankydavome kino salėje, viliantis, kad jau garsas ten bus normalus. Deja.

     Neseniai (2023.06.17) su anūku apsilankėme „Megos“ prekybos centre. Pasitarę, nusprendėme pasižiūrėti animaciją „Stichijos“. Prieš perkant bilietus jaunos kasininkės atsargiai paprašėme, kad garsas salėje nebūtų pernelyg stiprus. Atsakas buvo oficialus – „ne mes sprendžiame“. Žiūrint filmuką paaiškėjo, kad garsas buvo tegul ir stiprus, tačiau pakenčiamas, tad interpretavome, jog į mūsų prašymą galimai, nors ir nenoriai,  buvo atsižvelgta.

Jei išties taip, dėkojame už jautrumą. Beje, prieš kino seansą teko iškęsti įvairiausias reklamas, kurių žaismė užtruko apie 15 minučių. Jos absoliučiai nedomino, tačiau išsiskyrė ir įsiminė viena jų – Jonavos ligoninės reklama, ekrane pasibaigusia nemažomis raidėmis: „Kviečiame gimdyti Jonavos ligoninėje“. Tekstą lydėjo patikinimas, kad gimdyvės bus pasitiktos ir aptarnautos dėmesingai.

Tuo tarpu salėje – jauni žiūrovai – darželinukai ir pradinukai. Kino plėtros agentūrai matyt rūpėjo – pyplius ir ne ką didesnius – nustebinti ir suteikti jiems „aktualią“ informaciją, kuri (ką gali žinoti) galimai pravers. Juk auklėti reikia nuo mažens… Taigi jaunojo žiūrovo edukacinis momentas buvo menkinamas ir garsiniu, ir reklamos turinio aspektais.

Triukšmo ūmūs padariniai iš patikimų nuogirdų

     Daugelis mūsų žinome retokai naudojamą gydymo metodą, panaudojant deguonį padidinto slėgio sąlygomis, kas yra atliekama Baro kameroje. Moksliškai tai vadinama hiperbarine oksigenoterapija. Šį gydymo metodą Kauno klinikose įsisavinęs gyd. Lukas Mackevičius pasakodavo, jog jam ne kartą yra tekę taikyti hyperbarinę oksigenoterapiją pabuvojusiems trankiuose muzikiniuose koncertuose jaunuoliams ar jaunuolėms, kurie stovėdavo arti garso stiprintuvų – megafonų.

Pragariškas triukšmas, kaip sakydavo kolega, gali sukelti ir sukelia ūmų klausos nervo uždegimą (vienpusį arba abipusį), lydimą skausmo ausyse ir iškreipto garsų suvokimo. Tokius pacientus patalpinus į baro kamerą, kurioje esama deguonies, slėgis pakeliamas iki 2,5-3 atmosferų. Seansas užtrunka iki valandos ar daugiau, o tokių seansų tenka skirti ne vieną, priklausomai nuo uždegimo sunkumo ir atkaklumo.

Pernelyg stiprus ir ilgokai trunkantis garsas, kaip aštrus fizinis dirgiklis, sukelia rimtus sveikatos sutrikimus, tad, žinant tokius faktus, nerašyti apie neigiamus akustinius efektus, tiesiog negalima.       

Reklamos – parazitinė dovana jaunajai kartai

     Apie reklamas vis tik tenka pasakyti kai ką daugiau. Daugeliui jos – tik mažos vertės  skalambijimas bei priverstinė gaišatis. Reklamos, demonstruojamos kino teatruose, ypač vaikams skirtuose, prilygsta šlamštui, brukalams (angl. spam), kurie įprastai šeimininkauja internetiniuose portaluose ir kuriais beveik neįmanoma atsikratyti. Jei panaikintume reklamas, kino seansai dviem žiūrovams (vaikui ir jį lydinčiam) bilietai atpigtų pora ar netgi daugiau eurų, o tai aktualu jaunoms šeimoms.

Jeigu kam atrodys, jog šis teiginys neobjektyvus, pretenzingas ar neatitinka tikrovės, tuomet rekomenduotina kino administracijai paeksperimentuoti – vieną kino salę rezervuoti/paskirti vien tik reklamų demonstracijai, kur reklamų paketai (seansai), nelyginant „rolikai“,  suktųsi vienas po kito ištisą dieną. Tegul pamėgina ir, manytina, įsitikins absoliučiu  nerentabilumu, reklamos tiesiog patirtų istorinį fiasko. Labai tikėtina, kad žmonės šios salės vengtų, o gautos pajamos nepatektų net į simbolinių kategoriją. 

     Reklamos, kurios neabejotinai turi savo įkainį ir kurios nedomina žiūrovų, primena sovietinę praktiką, kai prie paklausių plataus vartojimo (deficitinių) prekių būdavo privalomai komplektuojamas papildomas, niekam nereikalingas ir niekaip nerealizuojamas niekalas. Pasikartosiu – juk prievartiniu būdu brukamos reklamos ne tik gaišina žmones, bet ir nuskriaudžia finansiškai.

Pripažinkime, neveidmainiaukime – reklamų teigiamų pusių, kaip sakoma, nerasta, nebent ta, jau minėta informacija apie malonų gimdyvių kvietimą apsilankyti Jonavos klinikoje.

Bilietų kainodaros nelogiškumas

     Norisi pakomentuoti bilietų kainas. Vaikiškų seansų kainodara išties keista, ydinga. Tiek man, tiek anūkui seansas kainavo po 5 eurus. Prieš seansą bandėme susitarti su anūku, kad jis vienas pasižiūrėtų jam rūpimą filmuką, o aš pasivaikščiočiau po „Megą“, tuomet šiek tiek sutaupytume (taupymas irgi auklėjamasis veiksnys).

Jam nesutikus, nuėjome  į kino salę kartu. Nors ir paradoksaliai nuskambės, tačiau – mąstant logiškai – einant į vaikišką animacinį kiną, satelitiniam globėjui (seneliui, senelei, tėčiui ar mamai) bilieto kaina turėtų būti mažesnė nei vaikui arba išvis nulinė. Juk čia veikia paprasta logika – suaugęs eina į animaciją ne dėl to, kad trokštų tokio meno, bet palydint jaunėlį/jaunėlę.

 Taigi, suaugęs žmogus animaciją žiūri tiesiog priverstinai, aukodamasis dėl jauno palikuonio. Ir vien už tą pasiaukojimą, nieko negaunat mainais, dar privalo užsimokėti. Kažkas gali ginčytis, kad ir suaugęs žmogus kažko pasisėmė. Tai netiesa. Jei ši pozicinė logika ne visiems priimtina, siūlau ją patikrinti eksperimento būdu  – rezervuoti vieną salę, kurioje tik suaugusiems būtų demonstruojami tokie patys vaikiški animaciniai filmukai (ne egzotiški ar erotiški).

Manytina eksperimentas patirtų visišką fiasko, o kino agentūros buhalteriai sąskaitoje rastų nulius. Tad kino agentūrų gudrybė – nepageidaujamų reklamų brukimas už mokestį – veikia, o įvilioti suaugusieji, kuriems tie filmukai, tiesiog dzin, kasas pripildo finansinių išteklių. Reklamų naudos gavėjas yra ne suaugusieji ir ne vaikučiai, o kino agentūrų kohorta.

Ta jų vadyba verta dėmesio ir mėgdžiojančio kopijavimo juk, pavyzdžiui, transporto kontoros maršrutinis autobusas „Vilnius – Klaipėda“ pakeliui gali užsukti į Šiaulius, kad keleiviai pasigrožėtų šiuo miestu, o papildomų kilometrų įveikimo išlaidas pasidengs patys keliauninkai, nes jie, atseit gavo pridėtinę vertę, nors visi choru protestuoja – sako, kad jiems ir gaišatis, ir papildomi nuostoliai, o ir neįdomu. Tokių absurdų galima sugalvoti begales.

     Geriausias būdas kovoti su reklamomis, ko gero, būtų įpareigojimas jas demonstruoti pasibaigus kino seansui. Tokiai prievolei įgyvendinti, manyčiau, nebūtinas brangiai kainuojantis referendumas, pakaktų Seimo, o gal net Švietimo, kultūros ir sporto ministerijos sprendimo. Kartu išryškėtų ir kitas privalumas, o ne vien bereikalingos gaišaties momentas: tūlam piliečiui, nemėgstančiam reklamų, bilietas būtų pigesnis. Manau, kad tie procesai, pasitelkus valią, yra nesunkiai sureguliuojami.

     Šių problemų aptarimas generuoja mintį, kad, jei nebūtų apgaulingos vadybos, finansinė našta gyventojams palengvėtų, o sumažintas triukšmas kino salėse pagerintų vaikiškos jaunuomenės gyvenimo kokybę, išsaugotų sveikatą. Nesinorėtų, kad tokia vizija būtų vetuojama.