Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Naujas ŠIANDIEN numeris. Durbės mūšis – kas vadovavo žemaičių pajėgoms?

Naujas ŠIANDIEN numeris. Durbės mūšis – kas vadovavo žemaičių pajėgoms?

www.siandien.info

„Durbės mūšis, kurį žemaičiai laimėjo prieš Vokiečių ordiną 1260 m. liepos 13 d. – tai pergalė, be kurios nebūtų buvę nei Žalgirio, nei Lietuvos – bent jau jokių jos vakarinių sienų, kokias esame įpratę matyti žemėlapyje.

Pastaraisiais metais jo reikšmės suvokimas vis giliau skverbiasi į mūsų istorinę sąmonę. Durbės mūšio diena įtraukta į atmintinų dienų sąrašą, vyksta jo minėjimai įvairiose Žemaitijos vietovėse, gražia tradicija tampa ir kelionės į Latvijos Durbės miestelį.

Vis dėlto Durbės mūšį vis dar gaubia daugybė klausimų ir netgi nesusipratimų, kilusių iš klaidingų šaltinių interpretacijų. Vienas svarbiausių klausimų, – kas vadovavo žemaičių pajėgoms?

Prielaidą, kad Durbės mūšyje žemaičiams vadovavo Alminas, galima pagrįsti nepalyginamai geriau negu prielaidą, kad Aizkrauklės mūšyje (1279 m.) lietuviams vadovavo Traidenis arba kad Šiaulių mūšį (1236 m.) laimėjo Vykintas.

Almino nuopelnu turėtume laikyti ir Žemaitijos, o kartu ir visos Lietuvos ribų išplėtimą į vakarus: jeigu ne jis ir ne jo pergalės, šiandien neturėtume savo „vasaros sostinės“ Palangos, o į Klaipėdą irgi nebūtume galėję reikšti teisių.

Vis dėlto didžiausias Almino nuopelnas – tai pavyzdys, kaip su priešais galima kovoti ir laimėti net beviltiškiausioje situacijoje.

Šiandien, kai mūsų pašonėje vyksta Ukrainos karas dėl išlikimo, o mes faktiškai jau esame į jį įsitraukę, šis žemaitiško užsispyrimo pavyzdys aktualus kaip niekada.

Kaip jis tapo žemaičių kunigaikščių „vyriausiuoju“ arba „seniūnu“?

1248–1249 m. sandūroje prasidėjusiame Tautvilo kare prieš Mindaugą, jį parėmė tik „pusė žemaičių“ su Vykintu ir Bulaičiais priešakyje. Kita pusė liko ištikima Mindaugui, ir Aliminas, matyt, tapo jų vadu.

Galima įtarti, kad būtent jo pastangų dėka, 1252 m. pabaigoje Tautvilui teko bėgti į Haličą, Vykintas dingo iš šaltinių, o žemaičiai vieningai perėjo į Mindaugo pusę. Beje, verta pastebėti, kad Mindaugas tuo metu jau buvo priėmęs krikštą, ir nei Alminui, nei kitiems žemaičiams tai netrukdė.

Kolizijos priežastimi tapo ne tikėjimo klausimas, o Žemaitijos perleidimas Livonijos kryžiuočiams. Vis dėlto Alminas dėl to netapo Mindaugo priešu ir siekė pakeisti ne jį patį, o tik jo politiką.

Toks Almino nusistatymas buvo lemtingas visai vėlesnei Žemaitijos ir Lietuvos istorijai. 1253–1261 m. šio neįtikėtinai gabaus karvedžio vadovaujama ir bemaž visas baltų gentis aplink save sutelkusi Žemaitija turėjo realią galimybę tapti atskira nepriklausoma valstybe, ir tokiu atveju Alminas būtų tapęs valdovu, galingesniu už Mindaugą.

Vis dėlto Alminas šios galimybės net nesvarstė – jis visą laiką nuosekliai siekė Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo atkūrimo ir galiausiai pasiekė savo, nepaisydamas nei išorinio Vokiečių ordino spaudimo, nei Mindaugo vidinio sabotažo“.

Visą Ingos Baranauskienės straipsnį „Kas buvo tas žmogus, taip ryžtingai pakeitęs Lietuvos istorijos eigą ir privertęs ją atnaujinti faktiškai jau pralaimėtą karą?“ skaitykite naujausiame ŠIANDIEN numeryje.

Laikraštis prekyboje – jau rytoj, prenumerata visuose Lietuvos pašto skyriuose, www.prenumeruok.lt, www.prenumeruoti.lt; www.siandien.info

Parašykite komentarą

Top