• 

Vilma Atkočiūnienė, Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos profesorė

www.siandien.info; zua.vdu.lt

Šiuo metu, pasaulį apėmus COVID – 19 pandemijai, kaip niekad anksčiau visiems tapo aišku, kaip svarbu nepritrūkti lietuviškų, vietinių maisto produktų.

To garantas šiandien būtų šalies regionuose sukurtos ir aktyviai veikiančios vietos maisto sistemos, apie kurias bioekonomikos srityje dirbantys mokslininkai rašo ir kalba nuolat.

Įvežtinė net ekologiška produkcija

Šalies prekybos centruose, viešojo maitinimo įstaigose, turgavietėse bei gyventojų namuose šiuo metu dominuoja įvežtiniai maisto produktai – netgi tokie tradiciniai kaip svogūnai ar česnakai.

Vartotojai ypač stokoja biologiškai vertingų sezoninių vaisių ir daržovių. Įvežama daug, tačiau mažos biologinės vertės perdirbtų, chemiškai apdorotų maisto produktų. Dalis ekologiškos produkcijos, suvartojamos Lietuvoje, taip pat yra įvežtinė.

Gyventojai kasdien nuperka didžiulius maisto kiekius, kurio dalis vėliau išmetama.

Tai leidžia daryti išvadą, kad nevietiniai produktai teikia mažą naudą vietos ekonomikai, netausoja aplinkos ir nėra palankūs žmonių sveikatai. Užsieninių, tarp jų ir ekologiškų produktų „nukeliauti kilometrai“ neišvengiamai didina oro taršą, CO2 išmetimus į atmosferą.

Susiformavusi gyventojų maisto produktų pirkimo ir vartojimo priklausomybė nuo įvežtinių, galutiniam vartojimui skirtų produktų nepalankia darniam vystymuisi kryptimi keičia apsipirkimo ir vartojimo kultūrą. Ir tai nėra palanku nei vietos ekonomikai, nei visuomenės sveikatai.

Ši tendencija būdinga visoms šalies savivaldybėms – netgi ir kaimiškosioms, kuriose dominuojanti ekonominė veikla yra darbas žemės ūkyje, o svarbiausias išteklius – žemė.

Prarandame kultūrinį identitetą

Dar viena ydinga pastarųjų metų tendencija yra maisto produktų rinkos dykumėjimas, kitaip tariant, rinkos degradacija, kurią lemia šviežių, vietinių, didelės biologinės vertės produktų stoka. Dykumėjimą sukelia gamybos, perdirbimo ir prekybos kapitalo koncentracija, nulemianti masinės produkcijos dominavimą. Rinkos įvairovės ir gyvybingumo nykimą taip pat skatina vartotojų elgsenos pokyčiai, susiję su kultūrinio identiteto praradimu.

Žemės ūkio produktų gamyba ir vartojimas glaudžiai siejasi su įvairiais globaliais ir lokaliais ekonominiais, socialiniais ir aplinkosauginiais pokyčiais.

Akivaizdu, kad tokios plėtros, kokia yra įvykusi, galimybės jau išsemtos. Ir, jeigu valstybės ir savivaldos institucijos, privatus ir nevyriausybinis sektoriai nesiims vieningų veiksmų iš esmės pakeisti esamą maisto ir mitybos sistemą, gresia ilgas ir gilus krizinis laikotarpis, iki minimumo mažinantis visuomenės saugumą.

Revoliuciniai pokyčiai – žemdirbių, savivaldos ir vartotojų rankose
Išeitis iš esamos situacijos – žingsnis po žingsnio kurti atsparias vietos (regiono) maisto sistemas, kurios leistų išvien veikiantiems žemės ūkio subjektams ir bendruomenėms absorbuoti krizines situacijas.
Šio tikslo pasiekti galima veikiant inovatyviai ir proaktyviai.

Nėra abejonės, kad žingsniai, daromi žmonių sveikatos ir aplinkosaugos labui, gali sukelti didelį verslo, užsiimančio pirmine žemės ūkio gamyba, iškastinio kuro gavyba, perdirbimu ir prekyba pasipriešinimą. Tai įveikti įmanoma tik profesionaliai valdant teritorinius pokyčius, vieningų ir aktyvių bendruomenių jėgomis.

Tai, kad ekonominiai reiškiniai ir procesai tarpusavyje susiję, kad jiems valdyti reikia proaktyvaus požiūrio, atsakingo kolektyvinio veikimo ir geografinių teritorijų integracinių ryšių, šiandien puikiai supranta Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros
fakulteto studentai bei absolventai.

Tačiau ir visi kiti privalo suvokti, kad trumposios maisto tiekimo grandinės yra pamatas kuriant vietos maisto sistemas. Atsikovoti įvežtinių produktų užimtą rinkos dalį vieni žemdirbiai, be vartotojų paramos ir palankių valdžios sprendimų, sunkiai pajėgs, arba tai užtruks ilgai. Todėl šiandien reikia revoliucinių pokyčių ir gamyboje, ir vartojimo įpročiuose, ir vietos savivaldose.

• 

Kas šiems pokyčiams trukdo? Galima įvardyti daug „spynų“, tačiau tvirčiausios jų, labiausiai ribojančios vietos maisto sistemų kūrimą – galios koncentracija pigaus, įprastinio maisto tiekėjų rankose.

Taip pat ne tik vidutinių, bet ir mažų žemės ūkių orientacija į eksportą, priklausomybė nuo tradicinio „veikimo“ būdo daug kalbėti mažai darant, įsitikinimo, kad vienas žmogus sistemos nepakeis, todėl jo balsas nieko vertas.

Prie vietos maisto sistemų kūrimo neprisideda ir dominuojantis naratyvas, kaip šiuo metu aktualu pamaitinti visą pasaulį.

Atsižvelgiant į tai, kad konkrečiose geografinėse Lietuvos teritorijose pagaminto, perdirbto ir suvartoto maisto produktų dalis yra labai nedidelė, pirmasis žingsnis turėtų būti trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtojimas visoje Lietuvos teritorijoje.

Šių grandinių organizavimas yra labiau privati iniciatyva, priklausanti nuo ūkininko pasirinktos veiklos strategijos, žinių, kompetencijos.

Sektinų pavyzdžių, kaip šalies žemdirbiai geba sėkmingai nusitiesti kelią „nuo ūkio iki vartotojo stalo“ tikrai turime.

Tačiau vietos (regiono) maisto sistemos organizavimui privačios ūkininkų iniciatyvos maža. Šiuo atveju rezultatas priklauso nuo viešojo, privataus sektorių ir pilietiškai nusiteikusios bendruomenės partnerystės, nuo suinteresuotų šalių žinių ir kompetencijos, palankios teisinės ir politinės aplinkos.

Vietos maisto sistema, funkcionuojanti savivaldybės mastu, gali pasižymėti organizacinių formų įvairove, tačiau pats modelis turėtų sujungti namų ūkius, ūkininkus, vartotojus ir mobilizuoti tam tikroje geografinėje vietovėje veikiančias institucijas.

Savivaldybės mastu kuriamos vietos maisto sistemos schema (V. Atkočiūnienė, V., Kiaušienė, I., Vaznonienė, G., Čiūtas, R. 2018. Vietos gamybos žemės ūkio ir maisto produktų vartojimo didinimas plėtojant trumpąsias maisto tiekimo grandines ir formuojant vietos maisto sistemas savivaldybių lygiu. Mokslo studija)

• 

Nauji iššūkiai reikalauja naujos kartos profesionalų

Pateiktoje schemoje nėra išvardyti visi vietos maisto sistemos elementai. Vietos ekonomikos vystymu suinteresuotos šalys, formuodamos vietos maisto sistemas, gali konkrečiai nutarti, kokius elementus būtina naujai sukurti, kokių elementų veiklą reikia viešosiomis lėšomis remti ir pagerinti, o kokių veiklų verta atsisakyti.

Svarbu, kad vietos maisto sistemos kūrimas ir organizavimas apimtų visus sistemos etapus – pirminę gamybą, produktų perdirbimą ir saugojimą, paskirstymą, prieigų vartojimui sukūrimą ir patį vartojimą.

Pastarasis užtikrintų vietos produkcijos realizavimo sėkmę. Taip pat svarbu savivaldybės mastu suderinti skirtingo lygmens vietos maisto sistemos (ūkio, bendruomenės, socialinės partnerystės ir savivaldybės) veiklą ir pasiekti šių skirtingų lygių sąveikos sinergiją.

Konkrečiose geografinės teritorijose vykstantys reiškiniai, šiandieninės ir ateities tendencijos bei procesai sudėtingi, kompleksiniai.

Todėl reikalingos inovatyvios, įtraukų vystymąsi užtikrinančios strategijos, kooperuoti veiksmai, kurie padėtų mobilizuoti suinteresuotas šalis, kad jos, taikydamos tam tikrus metodus, padėtų vietos ūkininkams novatoriškai ūkininkauti ir patekti į vietos rinkas.

Tam reikalingos naujos žinios ir naujas mąstymas. Todėl būtina jau šiandien galvoti ir apie iššūkius prisiimti sugebėsiančius naujos kartos specialistus bei skatinti jaunus žmones rinktis kaimo plėtros administravimo krypties studijas.