Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN. Apie miško kirtimą ir darbo vietas

Laikraštis ŠIANDIEN. Apie miško kirtimą ir darbo vietas

Andrejus GAIDAMAVIČIUS, gamtininkas ir žurnalistas

Naujienų tarnybos nuolat praneša, kad didžiausias nedarbas Lietuvoje yra Rytų Lietuvoje, ypač Ignalinos ir Zarasų rajonuose. O juk tai patys miškingiausi rajonai su pačiomis vaizdingiausiomis vietomis!

Lygiai prieš ketverius metus, 2018 metų gruodžio 13 dieną, Vyriausybė priėmė nutarimą, kad čia, Labanoro girioje, vietoje regioninio parko būtų nacionalinis parkas, kad bent plynieji miško kirtimai būtų uždrausti. Bet iki šiol jokio nacionalinio parko nėra, tik kas keli šimtai metrų šviežiai iškirsto miško rietuvės.

Ir kaip neprisiminsi stambių medienos pramonės atstovų ir politikų kalbas, kad miškų kirtimas sukuria dešimtis tūkstančių darbo vietų… Kur tos darbo vietos Ignalinos, Zarasų, Švenčionių, Molėtų rajonuose, kurias sukuria tas beatodairiškas šių rajonų miškų eksploatavimas? Medienos fabrikų darbuotojai, miškovežių vairuotojai, miškų kirtimo rangovai, biokuro gamintojai – tai daugiausia kitų miestų gyventojai, dažnai net ne Lietuvos. Vietos gyventojų, dirbančių miškų sektoriuje, ypač po urėdijų reformos, sparčiai mažėja, nors vietos miškų kirtimai tik intensyvėja.

Su Rytų Lietuvos gyventojais elgiamasi kaip su aborigenais: siekiama išgrobstyti jų gimtų vietų gamtos išteklius, kad sukrautų kapitalą kažkam kitam, o patys vietiniai gyventojai netiesiogiai išvaromi iš savo namų, nes nebelaiko jų čia net graži gamta. Buvusi graži gamta.

 Protinga Vyriausybė suprastų, kad pagrindinis šio miškingo, ežeringo, turtingo kraštovaizdžio regiono verslas yra turizmas ir jį reikia visokeriopai skatinti valstybiniu mastu. Juk kitoms valstybėms tai kažkaip pavyksta… Kai susiplanuojat savo kelionę į bet kurios šalies kurortą, nacionalinį parką, nesitikit ten išvysti tokius vaizdus kaip Labanoro girioje… Na, nebent Rumunijoje, kur su „saugomais“ miškais elgiamasi taip pat.

O štai Vokietijos nacionaliniuose parkuose, kur viešėjau prieš keletą savaičių, net sanitariniai kirtimai uždrausti – su ligomis ir kenkėjais gamtai pavesta rūpintis pačiai. Nekalbant jau apie ūkinius kirtimus – apie tokius saugomose teritorijose negali būti nė kalbos. Net ant pažintinių takų nuvirtusius medžius palieka gulėti, jei juos įmanoma perlipti. Tokiu būdu stengiamasi kuo mažesnio kišimosi į natūralią nacionalinių parkų gamtos raidą.

2023 metais Lietuvoje bus baigiamas išpjauti brandžių miškų rezervas. Ir kas po to? Vėl laukti dešimtmečius, kol ši žemė užgydys savo žaizdas? Ar ne protingiau būtų tą ekonominę naudą iš miškų gauti po mažiau, bet nuolatos?

Juk MOKSLININKAI JAU SENIAI PASKAIČIAVO, KAD PIETRYČIŲ LIETUVOJE NET GRYBAI IR UOGOS PRILYGSTA AR NET VIRŠIJA MEDIENOS PARDAVIMO PAJAMAS URĖDIJOSE („Globali aplinkos kaita“, 2007). O ką jau kalbėti apie turizmą, nesvarbu, kokį – ekologinį, kaimo, pažintinį ar paprastą.

Čia yra darbo vietos minėtų rajonų gyventojams, kuriuos kamuoja didžiausias nedarbas Lietuvoje, o ne miškų kirtimai. Bet visas šis potencialas yra žudomas, kaip ir žudomas natūralus žmonių poreikis pabūti gamtoje, atsigauti joje dvasiškai ir fiziškai.

Išsilaikiau kelionių vadovų kursus. Na ir kas? Kai bandau sugalvoti nors vieną maršrutą žygiui, po kurio nereiktų grįžti sugadinta nuotaika, mane apima depresija. Negaliu rasti tokio. Nebent lįsti į rezervatus, bet rezervatai įsteigti ne žmonėms, o kaip paskutinė gyvūnų priebėga. Valdžia vilkams paskelbė genocidą ir visą medžioklės sezoną jie slepiasi tuose rezervatuose, kur jų nepasiekia kulka. Nesinori jų iš ten baidyti.

Tad kai kitą kartą išgirsit medienos verslo lobistus pasakojančius, kiek daug darbo vietų sukuria miškų kirtimas, paklauskit jų, kur yra tos darbo vietos miškinguose rajonuose.

Tad kai kitą kartą išgirsit medienos verslo lobistus pasakojančius, kiek daug darbo vietų sukuria miškų kirtimas, paklauskit jų, kur yra tos darbo vietos miškinguose rajonuose.

Paklauskit, ar jie žino, skaičiavo ar bent nutuokia, kiek tūkstančių potencialių darbo vietų Lietuva prarado šitaip sunaikindama natūralų kraštovaizdį, gamtinį šalies patrauklumą, reprezentacines valstybės vietas turėjusius saugoti nacionalinius ir regioninius parkus.

Mano gimtojo Švenčionių rajono valdžia žadėjo Labanoro ir Kaltanėnų seniūnijose įsteigti kurortines vietoves. Bijau, kad jau pavėlavo…

Parašykite komentarą

Top