Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN. „Dievas mums davė derlingą žemę, vadinasi, ją turime dirbti…“

Laikraštis ŠIANDIEN. „Dievas mums davė derlingą žemę, vadinasi, ją turime dirbti…“

Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko  Kazimiero  Starkevičiaus išskirtinis interviu ŠIANDIEN

„Dievas mums davė derlingą žemę, vadinasi, ją turime dirbti…“

Gintautas KNIUKŠTA, laikraščio ŠIANDIEN apžvalgininkas

ŠIANDIEN pašnekovas – Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos įkūrėjas Kazimieras Starkevičius – ne tik ūkininkas ir politikas, bet ir Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentas. Jis turi Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento Chuano Antonijaus Samarančo padėką už nuopelnus garsinant sportą, apdovanotas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpine žvaigžde, o kauniečiai jį buvo  išrinkę Kauno miesto metų žmogumi.

Kazimiero Starkevičiaus apdovanojimų kolekcijoje ir Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito atminimo medalis, ir Norvegijos Karaliaus karališkasis Komandoro ordinas, ir Pramonės bei amatų rūmų apdovanojimas už nuopelnus skatinant eksportą.

Gerbiamas pirmininke, Ukrainoje buvo surengtas ne vienas Jūsų susitikimas su ukrainiečių verslo bendruomenėmis. Kaip trumpai įvertintumėte šią išvyką?

Kazimieras Starkevičius. Gintauto Kniukštos nuotrauka.

Išvyka buvo sudėtinga, kol pasiekėme Kijevą, saugumo sumetimais, teko keliauti ir traukiniais, ir autobusais. Kartu su Ukrainos Aukščiausiosios Rados Ekonomikos komitetu, kurio kvietimu vykome į Ukrainą, aptarėme sudėtingą ekonominę situaciją karo niokojamoje šalyje.

Labai svarbu buvo išgirsti abiejų šalių institucijų atstovų įžvalgas ir pasiūlymus. Ukrainos atstovai dėkojo Lietuvai už teikiamą pagalbą ir pastebėjo, kad pagalba iš ES, JAV ir Jungtinės Karalystės deja ateina per lėtai. Prašė Lietuvos delegacijos būti Ukrainos advokatais ir palaikyti jos siekius visuose formatuose, renginiuose ir tarptautiniuose susitikimuose.

Visuose susitikimuose akcentavau, kad mūsų šalies bendruomenė ir verslas padeda visais įmanomais būdais Ukrainos pabėgėliams Lietuvoje, o politinių partijų sutarimu gynybai skiriama 2,5 proc. BVP ir ruošiamasi jį padidinti iki 3 proc. Lietuva radikaliai pertvarkė savo energetiką ir visiškai atsisakė energijos išteklių (dujų, naftos ir elektros energijos) pirkimo iš Rusijos.

Dėl Putino rėžimo sukelto žiauraus ir viską niokojančio karo pasekmių, Ukrainos žemdirbių nuotaikos – labai nekokios, nors jiems ir pavyko didesne dalimi apsėti laukus. Ukrainos grūdų asociacijos prezidentas Nikolaijus Gorbočivas kalbėjo, kad Ukrainai šiandieną didžiulis iššūkis yra išgabenti (eksportuoti) apie 75 mln. tonų grūdų, t. y. 25 mln. t. – pernykščio derliaus ir apie 50 mln. t. – šiųmetinio.

Dalis grūdų saugyklų subombarduota ir grūdų laikyti nebus kur. Jei nebus išspręsta ši problema, tikėtina, kad šiais metais nuskurs apie 50 proc. Ukrainos ūkininkų, o kitais metais, negaudami pajamų už užaugintą šių metų derlių, ir likusieji.

Jungtinių tautų organizacija prognozuoja, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens tik 2,1 mln. gyventojų. Ypač liūdna prognozė kaimui. Jame tuo metu turėtų gyventi tik dešimtadalis mūsų šalies gyventojų. O juk kaimas yra gyvas mūsų tautos istorijos, kultūros, tradicijų ir papročių šaltinis. Ką turime padaryti šiandien, kad tos prognozės neišsipildytų?

Aš truputėlį optimistiškiau žvelgčiau į ateitį – kaimas išliks, tie, kas skaitys Jūsų laikraštį po 50 metų, tikrai tai paliudys. Imkim ne mūsų, o, tarkime, Belgijos kaimą, kuris nepajuto okupacijos išbandymų, jis išlikęs. Ir kiaulių ferma čia gyvenantiems nesmirdi. Tiesiog žmonės žino – jeigu atvykai gyventi į kaimą, priimk jį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, su visais kvapais.

To ūkininko sodyba, kurioje lankiausi, statyta 1805 metais. Keičiasi kartos, o ūkininkavimo tradicijos išlieka, tikiu, kad ir Lietuvoje taip bus.

Kaime įsigali socialinė ekonomika, tarkim, Prancūzijoje ji įgauna didelį pagreitį, mūsų šalies visuomenė taip pat sensta, jiems reikia visokių paslaugų, kurias gali teikti ne tik valstybė bet ir privatūs asmenys. Imkim, kad ir pavėžėjimo paslaugas, jų reikia ir jos bus reikalingos.

Taip, tiesiogiai dirbančių žemę žmonių sumažės, tačiau kaimas gyvuos. Keičiasi sodybų savininkai, į jas keliasi miestiečiai, tų sodybų niekas negriauna, jas renovuoja, jos pasipuošia naujais akcentais. 

Europos Sąjungos institucijos dažnai mums sako, kad mes, lietuviai, per daug išauginame žemės ūkio produkcijos, tačiau juk mūsų gamtinės klimatinės sąlygos leidžia gaminti kokybiškus maisto produktus. Dievas mums davė derlingą žemę, vadinasi, ją turime dirbti, apsėti ir auginti pasėlius, gyvulius. Kaimas mums duoda natūralią gamtą, gryną orą ir svarbiausia – veikimo laisvę, tad turime ir privalome išnaudoti teikiamus jo privalumus.

Tvariam ūkininkavimui svarbi yra gyvulininkystė. Todėl šioje ūkininkavimo srityje turime iš esmės keisti susiklosčiusią nepalankią situaciją.

Tačiau nyksta ne tik kaimai. Buvau Pašilėje, ši gyvenvietė turi miesto statusą, tačiau liko tik bendruomenės namai ir bažnyčiai. Prieš šimtą metų čia virė kitoks gyvenimas, buvo ir mokykla, žmonės nuogąstauja, kad ir Kražius ištiks Pašilės likimas, nes katastrofiškai mažėja jaunų šeimų, tuo pačiu ir vaikų. Žmonės prisimena Smetonos laikus, kai net mažas kaimelis turėjo savo mokytoją…

Darbymetis kaime. Gintauto Kniukštos nuotrauka.

Tuomet buvo visai kita situacija. Pavyzdžiui, 1923 m. Lietuvos kaimuose (sodžiuose) ir vienkiemiuose gyveno net 78,5 proc., o 1939 m. – apie 77 proc. visų šalies gyventojų. Tai rodo, kad tuometinė Lietuva išskirtinai buvo agrarinis kraštas. Pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė švietimą laikė vienu svarbiausiu dalyku, nes carinės Rusijos laikais Lietuvos kaimuose gyveno, galima sakyti, beraščiai žmonės.

Nepriklausomoje Lietuvoje švietimo sistema 1922 metais pradėta kurti pagal Suomijos, Šveicarijos ir kitų pažangių Europos valstybių švietimo modelį. Nemokamas keturmetis pradinis mokslas tapo privalomas visiems 7-11 metų amžiaus vaikams. Ūkininkų švietimu rūpinosi tuometiniai Lietuvos Žemės ūkio rūmai (įkurti 1926 m.), 1929 m. pradėti steigti ūkininkų rateliai, kuriuose 1939 metais buvo net 46 tūkst. narių.

Deja, masinė kaimo gyventojų migracija ir to pasėkoje drastiškai sumažėjęs moksleivių skaičius sukėlė ne tik mokyklų griūtį. Trūksta ir mokytojų, juk nenormalu, kad fizinio lavinimo mokytojas kaimo vaikus moko fizikos ar matematikos, galiu pateikti ir daugiau negatyvių pavyzdžių, tačiau turime galvoti, kaip gelbėti esamą padėtį.

Žinoma, žmonės nevažiuos gyventi į kaimą, jeigu jiems nebus teikiamos kompleksinės socialinės paslaugos, ypač jaunoms šeimoms, jų vaikams, tą aš visuomet akcentavau ir akcentuoju: kaime turi būti mokyklos, darželiai (juk gali atsirasti ir privačių šeimų darželių). Visi kalba apie kai kurias garsias miestų gimnazijas, o kodėl jų kaime nėra, pavyzdžiui, Juozo Balčikonio lygio gimnazijų ar jų filialų, kuriose visi norėtų mokytis? Gali ir privalo būti.

Gal reikėtų nacionalinio visų politinių partijų susitarimo dėl Lietuvos kaimo gaivinimo? Antai valstiečiai – žalieji kilnojo Žemės ūkio ministeriją iš Vilniaus į Kauną, dabar susikūrė Regionų partija. Gal turime pradėti nuo švietimo?

Taip, pritariu, kad keičiantis valdančiosioms koalicijoms, išliktų strateginės kaimo vystymo kryptys.

Paklausykime, kokie pažadai dalijami prieš rinkimus, visi žada atgaivinti verslus kaime, išsaugoti mokyklas, tačiau atėję į Seimą pažadus greitai pamiršta. Jeigu mes susitarėme dėl stojimo į Europos sąjungą, NATO, tai turime susitarti ir dėl Lietuvos kaimo išsaugojimo.

Pirmiausia, žinoma, turime stiprinti švietimo grandis rajonuose.

Kazimieras Starkevičius. Gintauto Kniukštos nuotrauka.

Gal šios kadencijos parlamentas gali imtis iniciatyvos, tuomet ir naujam Seimui tektų tęsti Jūsų pradėtus darbus. Kaime juk turime daug šviesuolių, pagaliau kaimo žmogus yra labai išradingas, vis tik kodėl, Jūsų nuomone, per trisdešimt metų mes taip apleidome žemės ūkį, sunyko smulkus ir vidutinis ūkis, kaime žmonės net vištų nebenori laikyti?

Kai prieš dešimt metų dirbau žemės ūkio ministru, daug jėgų atidaviau, kad Žemės ūkio ministerija netaptų pašalpų davėja, visada pabrėždavau, kad tiesiogines išmokas žmogus turi užsidirbti.

Kai gauni pinigus tik už žolės nupjovimą ir nekuri jokios pridėtinės vertės, tai koks tu ūkininkas, apie kokią asmeninę, savo šeimos ar kaimo gerovę galime šnekėti? Tuo metu buvo ir tokių šeimos ūkininkų, kurie pradėjo ūkininkavimą nuo „pliko lauko“, o šiandien jau laiko 300 karvių, jas melžia robotai, o jų vaikai įsteigė agroservisus, kurių paslaugomis mielai ir šiandien naudojasi net ir miesto žmonės.

Tačiau baigėsi mano kadencija, į valdžią atėjo kita politinė jėga ir Žemės ūkio ministerija vėl tapo pašalpų mokėtoja. Taip žmogus metai iš metų buvo atpratinamas nuo darbo, varomas nuo žemės, nuo miško.

Visi lyg ir supranta, kad bet kokia parama turi būti skiriama tam, kad būtų sukurta atitinkamo dydžio pridėtinė vertė, tuo pačiu kompensuojamos ir negautos pajamos, tačiau Lietuvoje vis dar yra kitaip. Paramos efektą turi jausti ir galutinis vartotojas. Turime ne tik padėti ūkininkams, bet ir stiprinti perdirbimo pramonę, išnaudoti kooperacijos privalumus.

Viskas turėtų būti susiję su pridėtinės vertės kūrimu, o ne su socialinių išmokų mokėjimu per žemės ūkį. Tais, kurie neužsiima žemės ūkio veikla, rūpinasi Socialinių reikalų ir darbo ministerija.

Tuomet gal nekalbėtume, kad Lietuva tinkamai neišnaudoja pereinamojo laikotarpio – pasirengti žaliojo kurso tikslams įgyvendinti.

Daug ką gali pakeisti kaimo bendruomenės, tačiau ar jos išliks, kai neliks ES paramos? Imkim enegetinio proveržio projektus dėl vėjo jėgainių statymo, prisiminkime „karus“ tarp bendruomenių ir investuotojų, tačiau šiuo atveju mano pozicija labai aiški – kol vėjas gamins elektrą, tol iš jos pardavimo pajamų bus mokami ir mokesčiai, iš kurių bus finansuojami bendruomenių poreikius tenkinantys infrastruktūros projektai, susiję su kelių, gatvių asfaltavimu, apšvietimo ir šaligatvių tvarkymu, perėjų įrengimu, visuomeninės paskirties objektų statyba ir jų remontu, paramos teikimu senelių namams ir pan..

Metai iš metų aiškėja liūdnos tendencijos – vis mažiau jaunų žmonių iš kaimo renkasi studijas aukštosiose mokyklose. Gal valstybė gali imtis daugiau iniciatyvos?

Esu, kaip sakoma, savas žmogus Žemės ūkio akademijoje, jos prisijungimas prie VDU davė gerą poslinkį, regionuose turėtų atsirasti akademijos padaliniai – kolegijos, kur įsigijęs specialybę, jaunas žmogus galėtų toliau siekti mokslo aukštumų.

Reikšmingas valstybės indėlis, kad siekdama į žemės ūkį pritraukti daugiau jaunų specialistų, juos skatins tikslinėmis stipendijomis. Stipendijas gaus 145 pirmo kurso studentai, besimokantys Vytauto Didžiojo (VDU), Lietuvos sveikatos mokslų, Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijos universitetų, Kauno miškų ir inžinerijos, Vilniaus, Kauno, Utenos ir Alytaus kolegijų pirmosios studijų pakopos studijų programose, susijusiose su žemės ūkio, maisto ūkio, veterinarijos ir kaimo plėtros sritimis.

Palūšė. Gintauto Kniukštos nuotrauka.

Stipendijos bus mokamos iš Žemės ir maisto ūkio, kaimo, žuvininkystės, žemės tvarkymo ir fitosanitarijos vystymo programos priemonės „Skleisti žinias žemės ūkio sektoriuje“ lėšų.

Kokius Seimo Ekonomikos komiteto darbus išskirtumėte, ką norėtume ir galėtumėte padaryti iki kadencijos pabaigos?

Akivaizdu, kad elektros energijos poreikis ilgainiui tik augs, to reikalauja ir naujoviški apsirūpinimo šiluma ir karštu vandeniu būdai (šilumos siurbliai). Todėl sprendimus reikia priimti jau šiandien,  daugelis vartotojų tokius sprendimus jau priėmė – įsirengė saulės elektrines ant savo nuosavo stogo ar įsigijo nutolusią saulės elektrinę, tuo iš dalies ar net visiškai patenkindami savo ūkio elektros energijos poreikį.

2022 m. gegužės mėnesio statistikos duomenys rodo, kad jau 23 800 vartotojų tapo elektros energiją gaminančiais vartotojais ir įsirengė arba įsigijo saulės jėgainių, kurių instaliuota bendroji galia siekia 242 700 kW. Gaminančių vartotojų skaičius, lyginant su 2020 m., išaugo net du kartus. Tam turėjo įtakos valstybės teikiamos subsidijos saulės elektrinėms įsirengti ar įsigyti, augančios elektros energijos kainos ir noras užsitikrinti tvarų savo ūkio aprūpinimą elektros energija ateityje. Vien per 2022 m. saulės elektrinėms įsirengti buvo skirta 39,5 mln. eurų subsidijų, o įsigyti nutolusioms saulėms elektrinėms – dar 8,2 mln. eurų.

Šiuo metu Seime yra svarstomas „Proveržio paketas“, kuris atvers daug platesnes galimybes įgyvendinti atsinaujinančios energetikos projektus, suteiks daugiau skaidrumo vykstantiems procesams, leis remti bendruomeninius projektus labai supaprastins procesus.

Pažymėtina, kad gegužės 25 d. Seimo ekonomikos komitetas pritarė paskutiniajam Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui, kuris yra vienas iš pagrindinių „Proveržio paketo“ sudedamųjų dalių.

Parašykite komentarą

Top