Juozas Pabrėža:„Žemaitis nėkomet nasotars diel kalbuos so lietovio, ne so prūso ar latvio“

www.siandien.info

Žurnalisto Gintauto Kniukštos ir profesoriaus Juozo Pabrėžos pokalbis apie žemaičių kalbą.

Gerbiamas profesoriau, šių metų kovo mėn.  ŠIANDIEN išsamiai pristatė Jūsų monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“. Pokalbį užbaigėte optimistiniu ir tvirtu įsitikinimu, kad žemaičių kalba skambės ir po šimto, ir po dviejų šimtų, ir dar daugiau metų. Kas pastaruoju metu daroma, kad taip tikrai būtų?

     Galiu atsakingai patvirtinti, kad žemaičių kalba šiandien yra gyva, stipri ir išgyvena didžiulį pakilimą. Daromi labai rimti žingsniai, kad ta kalba būtų išsaugota, pripažinta ir įteisinta. Noriu pabrėžti – įteisinta ne kaip tarmė, o kaip savarankiška kalba.

Tiesa, formaliai vienas svarbus žingsnis jau žengtas – didžiulėmis, ypač atsidavusio žemaičio Arno Udovičiaus, pastangomis pavyko 2010 m. birželio 30 d. Tarptautiniame ISO kalbų sąraše žemaičių kalbą įregistruoti kaip gyvą, savarankišką kalbą.

O pavyko tai padaryti dėl dviejų svarbiausių sąlygų, priežasčių: pirma, turime žemaičių kalbos gramatiką su visais kiekvienai kalbai privalomais lygmenimis ( fonetika, morfologija, sintaksė, leksika ); antra, žemaičių kalba šiandien ne tik daug rašoma įvairiausioje periodinėje spaudoje, bet leidžiamos solidžios, gero lygio knygos. Taigi tame tarptautiniame pasaulio kalbų registre žemaičių kalba yra greta kitų trijų baltų kalbų – lietuvių, latvių ir latgalių.

     Formalusis tarptautinis pripažinimas yra. O kaip su žemaičių kalbos pripažinimu Lietuvoje?

     Gal kai kam ir keistai nuskambės, bet Lietuvoje to pripažinimo siekti yra labai nelengva. Daug kam giliai įsirėžę, kad turime vieną valstybinę lietuvių kalbą, o visos kitos kalbinės sistemos priskirtinos tarmėms. Iš tikrųjų turime ir lietuvių, ir žemaičių kalbas, o tos abi kalbos turi savo atskiras tarmes.

 Juk nuo seniausių laikų mokslininkai, kalbininkai, istorikai išskiria dvi skirtingas kalbines sistemas – žemaičių ir aukštaičių, o pagal A. Baranauską – žemaičių ir lietuvių. Taigi tas dvi savarankiškas kalbines sistemas be jokių skrupulų ir turėtume pripažinti.

     Esate ne kartą minėjęs, jog nedaug trūko, kad žemaičių kalba galėjo tapti lietuvių bendrinės kalbos pamatu?

     Tikrai taip. Kai XIX a. kūrėsi lietuvių bendrinė kalba, svarstyklės, kurią kalbinę sistemą rinktis – žemaičių ar aukštaičių – svyravo labai apylygiai. Tuo metu daug iškilių žemaičių, tokių kaip S. Daukantas, J. Pabrėža, M. Valančius, D. Poška, S. Stanevičius ir daug kitų, savo veikalus rašė žemaitiškai. Tų žymių žemaičių darbų reikšmė buvo tokia didelė, jog nedaug trūko, kad lietuvių bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių kalbos pagrindu.

Darau prielaidą, kad tas trūkstamas lašas nusverti svarstykles į žemaičių kalbos pusę, renkantis Valstybės bendrinę kalbą, galėjo būti tuo metu neišspausdinti itin reikšmingi J. Pabrėžos darbai ir J. Čiuldos veikalas „Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles“.

     Grįžkime į šiandieną. Kokie tie svarbiausi žemaičių kalbos išsaugojimo ir pripažinimo žingsniai?

     Jų yra tikrai nemažai. Pradėsiu nuo to, jog 2020 m. rugsėjo mėn. Telšiuose įvykusi Žemaičių kongreso tarptautinė konferencija „Žemaičių kalba ir istorija“ priėmė svarbią rezoliuciją „Dėl žemaičių kalbos, istorinio Žemaitijos regiono įteisinimo, išsaugojimo ir integracijos“. Rezoliucija išsiųsta Lietuvos Respublikos Prezidentui, Vyriausybei ir Seimui. Atrodo, kad ledai pajudėjo.

Šių metų balandį Rezoliucija labai rimtai buvo svarstoma LR Seimo Kultūros komitete. Nuspręsta kreiptis į LR Vyriausybę, prašant sudaryti darbo grupę Rezoliucijoje išdėstytoms problemoms spręsti ir parengti įgyvendinimo priemonių planą. Labai aktyviai visuose tuose svarstymuose ir diskusijose dalyvavo LR Seimo Laikinoji žemaičių grupė, kuriai vadovauja Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė. Šių metų birželio mėn. įvyko Seimo Laikinosios žemaičių grupės ir Žemaitijos regiono merų pasitarimas. Jame turėjau puikią progą pristatyti svarbiausias žemaičių kalbos aktualijas.

 Ypatingai malonu buvo girdėti, kad merai vieningai įžvelgia didžiulę žemaičių kalbos svarbą, siekiant išlaikyti žemaitiškąją tapatybę. Jau yra ir pirmieji optimistiškai nuteikiantys sprendimai. Žemaitijos sostinės Telšių rajono savivaldybės mero Kęstučio Gusarovo iniciatyva šių metų rugpjūčio 3 d. Tarybos kolegijos posėdis buvo skirtas žemaičių kalbos išsaugojimo ir vartojimo klausimams.

Kolegija pritarė žemaičių kalbos išsaugojimo, vartojimo, mokymo programos rengimui. O visai neseniai Telšių rajono savivaldybės Taryba priėmė dar vieną svarbų sprendimą – 2022 – uosius metus rajone paskelbė Žemaičių kalbos metais. Tikiuosi, kad šie gražūs ir viltingi telšiškių žingsniai ras atgarsį ir kitose Žemaitijos savivaldybėse.

     Kur pirmiausiai reikėtų įsiūbuoti žemaičių kalbos plėtrą?

     Nepaprastai svarbus dalykas yra žemaičių kalbos integravimas į švietimo sistemą. Ir čia yra daugybė kelių ir takelių. Pirmiausiai, žemaičių kalbai puikiausiai galėtų atsirasti vietos formaliojo švietimo sistemoje. Juk kiekviena mokykla pasidaro savo ugdymo planą, kuriame gali būti numatyta, tarkime, vieną valandą per savaitę skirti žemaičių kalbos ir rašybos mokymui. Tam būtų reikalinga programa, moduliai.

Tie moduliai galėtų būti ir tęstiniai. Pavyzdžiui, penktoje klasėje – pradiniai, įvadiniai žemaičių kalbos ir rašybos dalykai, vėlesnėse klasėse – nuoseklus tos kalbos mokymo tęsinys, tvirtinimas ir tobulinimas. O kiek įvairiausių žemaičių kalbos mokymosi galimybių yra per neformalųjį švietimą – fakultatyvus, būrelius, klubus ir panašiai.

 Žinoma, viskam tam reikia entuziastų mokytojų, pasišventusių Žemaitijai žmonių, mokomosios medžiagos. Bet yra taiklus žemaitiškas posakis: „Je žemaitis ožsėspėrs – ėr i dėbėsi ispėrs“.

     Tikriausiai ypatingu užsispyrimu pasižymėjo ir Jūsų žemietis bei bendrapavardis Jurgis Ambraziejus Pabrėža, kurio vardu paskelbti ir šie 2021-ieji metai. Gal turite su šiuo šviesiausiu Žemaitijos vyru kokių giminystės sąsajų?

     Daug metų širdyje jaučiau, kad kažkokių giminystės saitų gal ir galėtų būti. Juk mano gimtinę Skuodą nuo J. A. Pabrėžos gimtinės Večių kaimo skiria tik keliolika kilometrų. O ir Pabrėžos pavardė yra retoka ir labiausiai paplitusi būtent Skuodo ir Kretingos rajonuose.

2021-ųjų metų paskelbimas Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos metais galutinai paskatino mane sugrįžti prie savo šaknų ir mokslininkų pagalba išsiaiškinti savo genealoginį medį. Pasirodo, su J. A. Pabrėža esame iš to paties kamieno. Nepaprastai žaviuosi J. A. Pabrėžos asmenybe, jo kaip reta įvairiapusiška veikla: kunigas, vienuolis, garsus pamokslininkas, gydytojas, botanikas, terminų kūrėjas, švietėjas.

Žinoma, mane kaip kalbininką stebina ir džiugina jo ypatingi nuopelnai kuriant, puoselėjant ir tvirtinant žemaičių bendrinę rašomąją kalbą. J. A. Pabrėža buvo sukūręs labai savitą rašybą, visus savo darbus rašė gimtąja šiaurės žemaičių kretingiškių patarme. Iš visų to meto autorių išsiskyrė tvirtu nusistatymu, kad kuriant vieną bendrinę kalbą neįmanoma suplakti, sujungti dviejų skirtingų kalbinių sistemų – žemaičių ir aukštaičių. Pabrėžos pasirinktasis modelis, suprantama, buvo žemaitiškasis. Ir jam ištikimai tarnavo visą gyvenimą.

     Šį mūsų pokalbį labai tiktų užbaigti J. A. Pabrėžos žodžiais apie kalbą, įrodančiais jo ryžtą, valią, užsispyrimą ir didžiulę meilę savo gimtajam kraštui: „Žemaitis nėkomet nasotars diel kalbuos so lietovio, ne so prūso ar latvio. Lietova lai būn Lietova, maišītėjē maišītāsēs, vuo žemaitē – žemaitēs“.

A

     10 Juozo Pabrėžos mėgstamiausių žemaitiškų posakių, jo paties užrašytų Žemaitijoje

1. Je žemaitis ožsėspėrs – ėr i dėbėsi ispėrs.
2. Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi.
3. Meilė ėlgesnė ož seilė, baisesnė ož trīda.
4. Je dā kriuoksi, paruodīsio, kāp pīlės mīž.
5. Kuoki pavalgie, tuoki ėr pradalgie.
6. Vuo kuoki aukšta merga, ka šakomė ėr šuni galietomi pakartė.
7. Ka jau mėrė Marelė – ėr papūsk i rūrelė.
8. Kišenie ėr karaliou gali špīga ruodītė.
9. Nanuoriek so vėino sobėnė do torgo apšėktė.
10. Kas būs, kas nabūs, bet žemaitis napražūs.

       10 išskirtinesnių žemaitiškų žodžių

1. Atvarslā  ( vadžios )
2. Ašuoklis  ( raudonasis serbentas )
3. Ledžinga  ( pačiūža )
4. Staibis  ( blauzda )
5. Išlėižis  ( tarpupirštis )
6. Krupis  ( rupūžė, perkeltine reikšme „mažas vaikas, neūžauga )
7. Ledspėra  ( baltoji kielė )
8. Liorkštė  ( plepėti )
9. Slinks  ( tingus )
10. Nuognē  ( labai, smarkiai )