Kęstutis JASKELEVIČIUS

• 

„Jeigu šiame pasaulyje norite pasiekti sėkmės, prižadėkite viską ir nevykdykite nieko“
Napoleonas Bonapartas, Prancūzijos imperatorius

Ar daug kas atkreipė dėmesį į vieną Prezidento Gitano Nausėdos ikirinkiminėje retorikoje nuskambėjusį troškimą siekti gerovės valstybės? O jeigu ir išgirdo šį pažadą, ar nepriskyrė tiems abstraktiems ir lozunginiams žodžiams?

Gerovės valstybė – tai juk ne gražūs žodžiai, o sąvoka, turinti konkretų ekonominį ir socialinį atitikmenį, kuris ekonomistui G.Nausėdai yra gerai žinomas.

Todėl galime neabejoti, kad tai ne rinkiminis masalas, o suvoktas įsipareigojimas, pareikalausiantis didelio sumanumo ir begalės ryžto.

Gerovės valstybei apibūdinti pasitelkiami konkretūs socialiniai ir ekonominiai kriterijai. Štai kaip gerovės valstybę, tiesa, kiek įroniškai apibūdina kita ekonomistė Rūta Vainienė: „Tai paternalistinės valstybės (suprask, tėviškos ir besirūpinančios – K.J.), dosnios socialinių išmokų (medicinos, švietimo ir pan) apibūdinimas.

• 

Būtinas gerovės valstybės atributas – didelis pajamų perskirstymas ir dideli mokesčiai, reikalingi visoms socialinėms funkcijoms ir programoms finansuoti.“

Gerovės valstybė – sena žmonijos svajonė. Niūriais viduramžiais gyveno toks italas idealistas Tomazas Kampanela (Tommaso Giovanni Companella), mėgęs purkštauti prieš valdžią, dalyvavęs sąmoksluose, sėdėjęs už tai net kalėjime.

Tačiau labiausiai jis išgarsėjo savo veikalu – utopija „Saulės miestas“. Jame bene pirmą kartą žmonijos istorijoje aprašyta socialinės gerovės valstybė, kurioje labai vykusiai buvo derinami politinis ir religinis visuomenės valdymas ir įvairūs piliečių interesai.

Nuo to laiko prabėgo daugel šimtmečių, tačiau gerovės valstybės idėja ne tik nemirė, tačiau tapo dar aktualesnė. Įvairių jos modelių mėgino kurti ir vis dar kuria nemažai pasaulio revoliucionierių.

Vienos įsivaizduojamos valstybės žlugo, nes rėmėsi prievarta ir net teroru, kitos todėl, kad nepaisė prigimtinių, natūralių žmogaus interesų, tarp jų ir socialinių. Dar kitose valstybėse susikūrė selektyvinės gerovės zonos ribotam žmonių skaičiui, o šie, valdydami galingą propagandinį mechanizmą, visam pasauliui skelbia apie laimingą visų piliečių gyvenimą.

A.Butkevičiaus gerovės valstybė

Ketinimų kurti gerovės valstybę būta ir Lietuvoje. Tiesa, daugiau žodžiais. Tuo ypač pasižymėjo 2012-2016 metų vyriausybė, kurios ideologine ašimi buvo Socialdemokratų partija. Jos programos paradinis punktas skelbė: „Vyriausybės pagrindinis siekis – eiti gerovės valstybės keliu, kad žmonės jaustųsi orūs, saugūs ir laimingi.

To siekdami imsimės ne revoliucijų, o tvarių ir ilgalaikių sprendimų, įvertindami tai, kas buvo atlikta ir taisydami tai, ką būtina pakeisti.“ Kažin ar anuomet daugelis tezę apie gerovės valstybę, orius, saugius ir laimingus žmones priėmė už „gryną pinigą“.

Tačiau apie eitynes gerovės vieškeliu juk skelbė viena populiariausių šalies partijų, o jos vedlys ne bet kas, o paties A.Brazausko bendražygis ir mokinys Algirdas Butkevičius. Deja, kelias į gerovės valstybę pasirodė pernelyg klampus ir varginantis.

Todėl neilgai trukus A.Butkevičius vyriausybę nuvedė įprastiniais, pramintais takais, nekvaršinant sau galvos dėl gerovės valstybės ir joje gyvenančių piliečių. Tačiau piliečiai to neatleido – socialdemokratams šitaip buvo iškasta gili politinė duobė, o pačiam vedliui tai kainavo karjerą ir šlovę.

• 

Praėjo treji metai ir A.Butkevičius, atsigavęs iš gilaus nokdauno ir tikėdamasis, kad daugelis jau pamiršo jo nesėkmingus žygius link gerovės valstybės, savo straipsniuose demagogiškai aiškina: „Kol šnekama apie abstrakčią sampratą „Gerovės valstybė“, visi mes esame „už“, tačiau įgyvendinant šią idėją per pastaruosius šešis septynis dešimtmečius radosi labai skirtingi modeliai, kurių trys pagrindiniai yra aiškiai susiję su ideologinėmis sistemomis – anglosaksiškas – liberalusis, vokiškas – konservatyvusis bei skandinaviškas – socialdemokratinis…

Antra vertus, daug improvizuoti čia mums neleidžia Konstitucija, kur aiškiai pasakyta, ką ir kokiomis sąlygomis savo piliečiams privalo garantuoti valstybė. Vadinasi galimų susitarimų rėmai dėl bendro gėrio yra tiksliai apibrėžti.“ Supratote – kliūtis gerovės valstybei yra Konstitucija. Tad, gerb. Butkevičiau, kam kvaršinote žmonėms galvas 2012-aisiais?

Konstitucija nėra kliūtis gerovės valstybei kurti, o prireikus, ją galime ir pakeisti. Žinoma, norint realiai rūpintis valstybės piliečiais vien gerų norų, valdžios ketinimų, nepakanka. Svarbu turėti pakankamai finansinių išteklių ar bent aiškų supratimą kaip tuos išteklius pagausinti. Politiniais tauškalais, kurių nevengia A.Butkevičius, gerovės valstybės idėją galima tik diskredituoti.

Gerovės valstybė ant karo griuvėsių

Gerovės valstybės sąvoka itin patraukli tapo po Antrojo pasaulinio karo. Daugelis pasaulio valstybių ėmėsi atkurti nualintą ūkį ir ieškojo kelių, kaip užtikrinti žmonėms pasiturintį gyvenimą. Su kai kuriomis išlygomis vertėtų paminėti tris gerovės valstybės scenarijus.

Pirmasis būdingas skandinavų kraštams – Švedijai, Suomijai, Danijai, Norvegijai, kur karo padariniai nebuvo labai juntami. Čia remtasi žymiu nacionalinių pajamų perskirstymu, technologine pažanga, aukštu darbo našumu, gamybine drausme ir visuomenės solidarumu.

Antrasis kelias būdingas Vokietijai, Prancūzijai, D.Britanijai, Belgijai, kitoms Vakarų Europos šalims, JAV, Japonijai, Pietų Korėjai. Nacionalinių pajamų perskirstymo lygis šiose valstybėse buvo žemesnis nei Skandinavijos kraštuose, tačiau spartesnė buvo technologinė pažanga ir aukštesnis darbo našumas. Vakarų Europos ir kitos valstybės nesibaimino augančios išorės ir vidaus valstybės skolos, daug laisvės buvo suteikta finansiniam sektoriui.

• 

Trečiasis kelias būdingas Pietų Europos valstybėms – Graikijai, Italijai, Ispanijai, Portugalijai, Kiprui, iš dalies Turkijai. Pagrindinis šių valstybių gerovės ramstis buvo ir lieka milžiniška išorės ir ne mažesnė vidaus skola, viršijanti jos grąžinimo galimybes.

Technologinė, gamybinė, o ypač darbo drausmė nebuvo šių valstybių stipriosios pusės. Gali atsitikti ir taip, kad kai kurių jų gerovės kelias gali pasibaigti valstybės bankrotu. Taigi nėra vieno „patentuoto“ gerovės valstybės modelio

Esama pragmatiškų ir racionalių ūkio sistemų, kurioms vadovauja praktinės nuovokos nestokojančios politinės partijos. Tačiau esama ir lengvabūdiškais sprendimais pasižyminčių kraštų, pasikliaunančių ekonominės ir finansinės integracijos privalumais ir pranašumais.

Lietuvos kelias į gerovės valstybę

Kokį gerovės kelią rinktis Lietuvai? Ir čia į pirmą vietą iškyla esminis klausimas. Ar įmanoma nūnai sumišusią ūkio sistemą, persunktą įvairaus lygio korupcinių susitarimų, valdininkų savivalės, neteisėto lobizmo, didelio masto pajamų slėpimo, milžiniškos neformalios ekonomikos ir dar priedo neslopstančios politinių partijų priešpriešos, pakreipti link gerovės valstybės idealų?

Ar išsidėstys taip danguje žvaigždės, kad apšvies politikų protus ir šie ims galvoti apie valstybės interesus ir žmonių poreikius? Tačiau belaukiant palankaus žvaigždžių išsidėstymo reikėtų atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę, neretai trukdančią priimti svarbius ir reikšmingus sprendimus.

Tai neišvengiamas įvairių interesų grupių priešinimasis, kuris pridengiamas demokratinių procedūrų, žiniasklaidos ir kitų laisvių skraiste.

Tų interesų grupių atstovai sugeba visuomenėje sukelti tokią sumaištį, pasitelkdami net tarptautinio masto gynėjus, kad, atrodytų, priėmus vieną ar kitą sprendimą, atsitiks kažkas nepataisomo.

Antai su didele priešprieša 2018 ir 2019 m. buvo priimtas „valstiečių“ vyriausybės sprendimas padidinti minimalųjį atlyginimą. Kiek protestavo darbdavių ir verslininkų organizacijos… Suprantama, daugeliui mažai pelningų verslo sričių dėl to gali iškilti nemažai rūpesčių.

Tačiau ar šiuo atveju neturėtų būti svarbesnis socialinis solidarumas? Juk net ir padidintas minimalus atlyginimas toli gražu dar nėra tas pajamų lygis, kuris užtikrintų žmogui orų gyvenimą.

Tačiau priešpriešos būtų mažiau, jei vyriausybė nuspręstų minimalųjį atlyginimą sulyginti su NPD, parodydama, kad ir valstybė prisiima tam tikrą finansinę naštą. Bepigu viską suversti smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kurių nemažai balansuoja ties išgyvenimo riba.

• 

Kita vertus, minimalaus atlyginimo padidinimas turėtų vykti kur kas lanksčiau, tarkime, įmonėms, kurios dėl to gali patirti finansinių sunkumų, galėtų būti suteiktos pelno mokesčio ar kitos lengvatos, iš specialių fondų skirtos vidutinės trukmės beprocentinės paskolos, atidėtas PVM mokėjimas ir pan.

Tačiau neretai tą priešpriešą sukelia nepagrįsti ir net ginčytini valdžios sprendimai. Ryškus pavyzdys – „valstiečių“ sveikatos apsaugos ministras, kuris gal ir siekia pozityvių poslinkių savo kuruojamoje srityje, tačiau nemoka jų išaiškinti nei žmonės, nei gydytojų bendruomenei.

Kas tai per sveikatos apsaugos įstaigų optimizavimas, kurio nesupranta nei ligoninių vadovai, nei savivaldybės, nei, pagaliau, patys gydytojai. Ar neturėtų pakakti prieš dešimtmetį vykdyto mokyklų tinklo optimizavimo karčios patirties, kai daugelis kaimo mokyklų po ta priedanga buvo paprasčiausiai uždarytos?

Atrodo, kad artėjantys Seimo rinkimai gydymo įstaigų tinklo optimizavimą verčia kuriam laikui atidėti, tačiau valdžioje vėl atsidūrus „valstiečiams“, šis vežimas vėl gali pajudėti.

Fundamentalus ne tik gerovės, bet ir „normalios“ valstybės kūrimas – tai nuoseklus priimtų sprendimų vykdymas. Vargu ar kokiai nors valdžiai pavyktų įgyvendinti bent dalį jos įsipareigojimų, jei yra blaškomasi, paisoma konjunktūrinių dirgiklių.

Tuo ypač pasižymėjo praėjusios Seimo kadencijos socialdemokratų vyriausybė. Antai, jos vadovas A.Butkevičius prasidėjus metams ūmai pareiškia, kad, girdi, šiemet vyriausybės prioritetai bus energetika ir emigracija. Mat, kažkuris profesorius jam pateikė ne itin guodžiančių prognozių.

Ar tai reiškia, kad daugelis kitų valdžios sprendimų nesulaukiančių dalykų tampa antraeiliais? Ar vyriausybės veiklos programa ir jos priemonės jau nėra įpareigojantis dokumentas? Žinoma, emigracija yra skaudi valstybės socialinė ir ekonominė rykštė.

Tačiau juk tai ilgalaikio valdžios nevalyvumo pasekmė. Migracijos programas nuo 2006 m. rengė bent kelios vyriausybės, tačiu jokių prošvaisčių šioje sityje vis dar nėra. Beje, dar nenuoseklesnė yra dabartinė „valstiečių“ vyriausybė, kuri, toks įspūdis, apskritai nesuvokia, kas yra jos veiklos prioritetai.

Gerovės valstybė ir Prezidento galios

rezidentas Gitanas Nausėda kaip retas kitas turėtų suvokti, kad jo turimi galios svertai ir jų poveikis visuomenės ekonominiam ir socialiniam gyvenimui yra gerokai apriboti.

Todėl paversti gerovės valstybę iš lozungo į realią būseną būtų įmanoma tik šiam darbui subūrus politines partijas, Seimą, o pirmiausia Vyriausybę, kurios galioje yra esminiai svertai. Nuošalėje neturi likti nevyriausybinės organizacijos, verslo asociacijos, intelektualai.

To dar Lietuvoje niekam nepavyko padaryti (beje, niekas ir nemėgino) ir tai būtų Heraklio vertas darbas. Darbas, kuris sėkmės atveju sugrąžintų žmonėms viltį ir tikėjimą valstybės ateitimi, o ją pačią išplėštų iš užvaldžiusiųjų gniaužtų. Šitaip, ko gero, prasidėtų valstybės sugrąžinimas jos piliečiams.

Beje, pasigendama ir kiek nors bendresnio pobūdžio pamąstymų apie galimą gerovės valstybės konfigūraciją, struktūrą, praktinius jos kūrimo žingsnius. Be teorinių apmąstymų ir realių įgyvendinimo apmatų gerovės valstybei lemta likti kažkieno vaizdiniu ir kilniais norais.

Bene vienas pirmųjų šios užduoties ėmėsi Raimondas Kuodis, pamėginęs gerovės valstybei suteikti žmogiškąjį ir žemiškąjį pavidalą. Jis pateikė gerovės valstybės funkcionavimo institucinę konfigūraciją, nusakė jos evoliucijos stadijas, kritiškai įvertino neoliberalų ir neokonservatorių pažiūras. Ypač įtaigus ir lakoniškas yra R.Kuodžio gerovės valstybės apibūdinimas: „Tai tiesiog valstybė, kurioje gera gyventi.“

Ir gera gyventi visiems, o ne kokioms visuomenės grupėms. Iš čia išplaukia struktūrinis gerovės valstybės pjūvis, kuris formuotų jos pagrindą ir nubrėžtų praktinius veiksmus.

Tarkime, jaunos šeimos – kokias sąlygas turėtų sudaryti valstybė, kad jaunimas, o ypač jaunos šeimos, savo ateitį sietų su tėvyne? Senėjančios visuomenės fone tai yra be galo svarbu.

Esminius jaunų šeimų poreikius nebūtų sudėtinga nusakyti: greita galimybė įsigyti nuosavą (pradžioje nuomojamą) būstą, galimybė turėti gerai apmokamą darbą mieste ar kaimo vietovėje, reali valstybės pagalba pasirenkant profesiją ar ją keičiant, optimalus ikimokyklinių įstaigų, mokyklų, sveikatos priežiūros ir kultūros įstaigų tinklas ir pan.

Beje, „valstiečių“ vyriausybė ėmėsi šiokio tokio skatinimo jaunoms šeimoms įsikuriant regionuose, tačiau ta parama dėl įvairių priežasčių didelio susidomėjimo nesulaukė.

Kitokiais gero gyvenimo kriterijais galima būtų apibrėžti studentus, pensininkus, pradedančiuosius verslininkus, atskiras valstybės tarnautojų kategorijas, gydytojus, mokytojus, kaimo gyventojus ir kitas visuomenės grupes. Ne mažiau svarbus dalykas būtų saugios aplinkos, teisingumo, žmogaus teisių užtikrinimas.

Tik šiuo keliu žengiant gerovės valstybė įgautų konkretų pavidalą. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad nemaža visuomenės dalis turi tapti valstybės išlaikytiniais ir tarsi paukščių lizdo jaunikliai laukti visko padaryto. Gerovės valstybės uždavinys – sudaryti galimybes ir sąlygas, o, esant reikalui, teikti paramą, neslopinti žmonių iniciatyvos ir pan.

Gerovės valstybė ir mokesčiai

Kuriant gerovės valstybę vertėtų ieškoti teisingesnių mokesčių nustatymo kriterijų. Tik skurdžiai gyvenančioje visuomenėje darbo apmokestinimo našta gali būti sunkesnė už naštą tenkančią verslui ir kapitalui.

Lietuvoje darbo apmokestinimo našta bendrame pajamų sraute sudaro labai didelę dalį – 2000 m. ši našta siekė 82 proc., 2016 m. kiek sumažėjo ir sudarė 80 proc. Tačiau kapitalo ir turto apmokestinimas valstybės pajamų sraute tesudaro atitinkamai 18 ir 20 proc. Tai akivaizdžiai iškreiptos proporcijos (žiūrėti lentelę).

Susirūpinimą turėtų kelti itin didelė vartojimo mokesčių (PVM ir akcizų) dalis. Jų sąskaita yra surenkama beveik trečdalis valstybės pajamų, tačiau šie mokesčiai daugiausia gula ant gyventojų pečių.

Savo socialiniu turiniu pats gėdingiausias yra PVM. Ar teisinga, kad vienodą indėlį bendroms valstybės reikmėms moka menkas pajamas gaunantys namų ūkiai ir pasiturintys bei turtingi piliečiai?

Suprantama, valdžiai PVM „mielas“ dėl patogaus administravimo, kontrolės ir garantuotų biudžeto įplaukų.

Tačiau ar patogus mokesčių administravimas gali nusverti socialinio patogumo siekį? Kodėl PVM radikaliai nesumažinus, tarkime, iki 10 proc., o mokesčių naštos neperkėlus ant ne mažiau patogaus administruoti pardavimų (apyvartos) mokesčio, kurį mokėtų verslo organizacijos?

Pardavimų (apyvartos) mokestis galėtų būti saikingai progresinis, o jį taikant ypač būtų pažaboti didieji prekybos tinklai, kurių mokestinis indėlis į valstybės iždą kol kas yra minimalus. Šitaip padidėtų kapitalo ir verslo dalis valstybės pajamose.

Beje, pardavimų mokestis plačiai taikomas valstybėse, siekiančiose teisingiau paskirstyti mokesčių naštą tarp darbo ir kapitalo.

Lankstesni kriterijai galėtų būti taikomi ir apmokestinant gyventojus. Kodėl asmenų apmokestinimo nesusiejus su jų amžiumi, šeimine padėtimi ir turto cenzu? Juk akivaizdu, kad būtent jaunos šeimos patiria didžiausią pajamų stygių. Jų mokestinė našta šiame gyvenimo tarpsnyje galėtų būti minimali, o vėliau, tarkime, po 30 ar 35 metų, ji didėtų.

• 

Tarybiniu laikmečiu buvo toks viengungių mokestis, kurio logika buvo dvejopa. Vieniši asmenys gali svariau prisidėti prie valstybės poreikių finansavimo, nes ir patys patiria mažiau išlaidų. Kita vertus, šiuo mokesčiu buvo skatinama kurti šeimas. Svarbus kriterijus yra ir turto cenzas – turtingesniųjų piliečių indėlis galėtų būti santykinai didesnis.

Daug ginčyjamasi dėl progresinio gyventojų pajamų mokesčio, tačiau tai greičiau politinė retorika, nei rimti ketinimai įgyvendinti šį principą. Kita vertus, darbo pajamų diferenciacija šalyje nėra tokia ryški, kad su tuo reikėtų sieti žymų valstybės pajamų padidėjimą ar socialinį teisingumą.

Kas kita yra turto apmokestinimas pagal progresinę skalę. Ne prabangių jachtų, ištaigingų namų ar automobilių, o viso turto, viršijančio tam tikrą ribą. Kartas nuo karto tai viena, tai kita politinė grupė prabyla apie nekilnojamojo turto mokestį, tačiau, ko gero, vien tam, kad sukeltų vienos žmonių dalies pavydą, o kitų pritarimą.

Mat, dažniausiai yra siūlomas gana žemas mokesčio slenkstis ir visiškai neužsimenama apie jo progesinį principą.

Esminė mokesčių peržiūra

Akivaizdu, kad būtina esminė mokesčių ideologijos peržiūra. Ne atsitiktinis vieno ar kito mokesčio „patampymas“, kaip į galvą šauna kokiam politikui, o būtent išsami peržiūra.

nuo nepolitizuotos diskusijos visuomenėje – galbūt net paskelbiant šia tema idėjų mugę. Juk mūsiškė mokesčių sistema susiformavo sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu iš administracinės į rinkos ekonomiką.

Anuomet mokesčiai, kaip ir visas žmonių gyvenimas buvo grindžiamas lygiavos principu. Tai atitiko to laikmečio dvasią ir ideologinę sanklodą. Tačiau praėjus trisdešimčiai metų visuomenės ekonominė ir socialinė santvarka pakito iš pagrindų, o daugelis valstybės biudžeto formavimo ir apmokestinimo principų liko anie, tarybiniai.

Gerovės valstybės samprata reikalauja, kad būtų paisoma socialinio teisingumo paskirstant mokesčių naštą tarp vargingiau gyvenančių ir turtingesniųjų piliečių, tarp darbo ir kapitalo.

Čia siūlomos idėjos dėl darbo ir kapitalo apmokestinimų principų ir kriterijų peržiūros pareikalautų radikalios mokesčių sistemos pertvarkos bei jos derinimo su EK, kuri užsimena apie unifikuotos mokesčių sistemos taikymą visose šalyse. Tačiau vargu ar tai įvyks dėl daugelio priežasčių, pirmiausia dėl skirtingo pajamų ir vartojimo lygio. Todėl vertėtų ryžtis nacionalinės socialiniu požiūriu teisingesnės sistemos kūrimui.

Darbo ir kapitalo (turto) apmokestinimo dalis bendrame valstybės pajamų sraute 2000 m. ir 2016 m. (be ES paramos)
mln. eurų
Eil. nr. Mokesčių rūšys 2000 m. 2016 m.
1 Darbo apmokestinimas (asmenų ir vartojimo mokesčiai) 3096 9574
2 iš to skaičiaus
Gyventojų pajamų mokestis (įskaitant ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas) 726 2580
3 Vartojimo prekių ir paslaugų mokesčiai (PVM, akcizai, importo) 1078 3374
4 Nemokestinės pajamos į valstybės ir savivaldybių biudžetus 50 192
5 Socialinio draudimo įmokos 1242 3428
6 Kapitalo (turto) apmokestinimas 675 2553
7 iš to skaičiaus
Įmonių pelno mokesčiai 90 628
8 Turto ir kapitalo (įmonių ir asmenų) mokestis 76 223
9 Įmonių gamybinio vartojimo mokesčiai (PVM, akcizai, importo) 359 1125
10 Nemokestinės įplaukos į valstybės ir savivaldybių biudžetus 150 577
11 Darbo apmokestinimo dalis bendrame valstybės pajamų sraute, proc. 82 80
12 Kapitalo (turto apmokestinimo dalis bendrame valstybės pajamų sraute) 18 20
Šaltinis: Statistikos departamentas

Parengta pagal laikraštį ŠIANDIEN.