Andrejus GAIDAMAVIČIUS, gamtininkas ir žurnalistas

Nepraėjo nė mėnuo nuo pirmojo škvalo, įvykusio Labanoro girioje per Jonines, kai buvo išlaužyta tūkstančiai medžių, ir liepos 17 dieną vėl viskas pasikartojo. Giria dar nespėjo atsigauti po rekordinės sniegolaužos, o vienas kitą sekantys škvalai grasina įvykdyti didesnę kirtimų normą nei suplanavo miškininkai.

Ar po šių stichinių nelaimių bus leista miškams atsigauti? Sprendžiant iš to, kad Vyriausybė neseniai atmetė peticiją dėl Skvernelio padidintos miškų kirtimo normos atšaukimo, gailesčio miškams nereikia laukti ir iš šios veidmainiškos valdžios.

Veidmainiškos iki eilinio Aplinkos ministerijos atstovo spaudai Marijaus Gailiaus, kuris neseniai per LNK pakomentavo, kad Lietuva ir taip kerta mažai – tik 70 proc. to, kas priauga. Taip kalba žmogus, kuris kątik išleido aplinkosauginį romaną apie klimato kaitą, pelniusį apdovanojimus, pavadinimu „Oro”.

Žmonės negyvena taip, kaip patys kitus moko. Žmonės nepasimoko ir iš savo klaidų. Ypač rinkimuose. Prieš 12 metų per Lietuvą praūžus škvalui, kuris sunaikino miško plotą, atitinkanti trečdalį valstybinių miškų metinės kirtimo normos, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė kirtimus dar labiau padidino.

Nežinau, ar tuo metu škvalo išlaužyti plotai buvo įskaityti į kirtimo normą, bet šiemet taip jau nebebus, nes praėjusios kadencijos Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika pakeitė taisykles, numatydamas, kad sanitariniais kirtimais po stichinių nelaimių iškertama mediena nėra pagrindinio miško naudojimo normos dalis.

Taigi Lietuvos gamta išgyvena katastrofiškus metus, o metai dar tik įpusėjo. Su didžiausiu nerimu laukiu vėlyvo rudens, kai prasidės uraganų sezonas. Rekordiškai įkaitęs Atlanto vandenynas lems, kad tikimybė sulaukti dar vieno liūdnai prisimenamo „Anatolijaus” ar „Ervino” – labai didelė.

Ir jeigu tada miškai prieš šiuos uraganus dar atsilaikė, nes jų masyvai buvo vientisi, tai dabar tie siauri miško tarpai, palikti tarp plynų kirtaviečių – griūtų kaip domino…

Panašu, kad vientisu miško masyvu netaps ir Punios šilas, nes miškininkai atsikovojo, jog 300 ha jo nebūtų įtraukta į rezervatą. Aplinkos ministerijos viceministras Danas Augutis ramina, kad tie 300 ha turės II miškų grupės statusą, bet aš jums pasakysiu – „šūds” yra ta antra miškų grupė… Pagal dabartinį Miškų įstatymą, kurį pakeisti nėra politinės valios jau šešti metai, tai net ir antros miškų grupės miškus, sulaukusius gamtinės brandos, leidžiama visiškai iškirsti vadinamais atvejiniais kirtimais.

Tam labai priešinosi nevyriausybinės organizacijos, net grasino pasitraukti iš nacionalinio miškų susitarimo proceso, bet iš Lietuvos ornitologų draugijos narių girdėjau, jog jiems nepavyko pateikti oficialios pozicijos dėl Punios šilo, nes jai paprieštaravo tos draugijos valdybai priklausantis Marius Čepulis, kuris kartu yra Aplinkos ministro patarėjas. Pastarasis, užimdamas tokias pareigas, galėtų nusišalinti nuo visuomeninės veiklos ir netrukdyti NVO reikšti nuomonę, kuri nebūtinai sutinka su Aplinkos ministerijos pozicija.

Lyg to būtų maža, Aplinkos ministerija šiuo metu keičia miškų kirtimo taisykles, kuriose numato išbraukti draudimą prie magistralinių ir krašto kelių kirsti miškus plynai.

Aišku, tie pakelės miškai ir dabar kertami atvejiniais kirtimais, bet tai buvo nors imitacijos imitacija, kad sanitarinės kelių apsaugos juostos vis dar egzistuoja, nes automobiliai teršti gi nenustojo. Žmonės anksčiau galvojo, kad tos siauros nekirsto miško juostos palei kelius reikalingos tam, kad paslėptų nuo akių tai, kas vyksta už jų. Tai prašom – dabar jau niekas nebesislėps. Jei kirsti – tai kirsti!

Kažkaip nesiderina tai nei su žaliuoju Europos kursu, nei su žaliosios Lietuvos deklaracija, kurią birželio penktą iškilmingai paskelbė mūsų Prezidentas Gitanas Nausėda. Bet kam tai rūpi? Vien į Labanoro girią prie ežerų kasmet atvažiuoja šimtai tūkstančių poilsiautojų iš visos Lietuvos, bet kiek iš jų išreiškia pasipiktinimą tuo, kas čia vyksta?

Vienetai. Daugumai gi gamta – jokia ne motina, o prostitutė. Pasinaudoju ir pamirštu. Lygiai kaip ir J. E. Gitanas Nausėda paskelbė žaliosios Lietuvos deklaraciją ir užmiršo. Užmiršo ir savo teiktą įstatymo pataisą, kuri bent simboliškai apribotų maksimalų kirtaviečių dydį. Guli dabar visi tie pasiūlymai Seimo Aplinkos apsaugos komiteto stalčiuose.

O gal šiukšlių dėžėj? Dėl to, kas vyksta su Lietuvos miškais, labiausiai atsakingu laikau būtent Prezidentą, nes būtent jis, nepritarus nevyriausybinėms aplinkosauginėms organizacijoms, Aplinkos ministru paskyrė liberalų (pačia blogiausia prasme) politiką. Mes, pasirašę peticiją dėl Simono Gentvilo neskyrimo Aplinkos ministru, perspėjome Prezidentą dėl visų pavojų, kurie gali kilti.

Labai optimistiškai nuskambėjo eurokomisaro V. Sinkevičiaus pasidžiaugimas, kad pagaliau patvirtinta Europos miškų strategija, kuri skatins ES valstybes saugoti miškus. Bet ji tik rekomendacinio pobūdžio ir joje kalbama tik apie senųjų miškų išsaugojimą, kurie sudaro tik apie 3 proc.

Tuo tarpu Europos miškus ginančios nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip Forest Defenders Aliance, skelbia jog kovoti su klimato kaita ketinama intensyvinant miškininkystę, nes pseudomokslinis argumentas „užrakinkime anglį į baldus” buvo lobistų sėkmingai prastumtas.

Dabar visi taip reikalingi sprendimai dėl gamtos ir miškų išsaugojimo atidedami dėl to prakeikto „Nacionalinio miškų susitarimo”, o tuo tarpu blogi sprendimai prastūminėjami toliau. Suviliotas pažadais, kad birželio mėnesį procesas bus baigtas, sutikau tame nacionaliniame miškų susitarime dalyvauti ir aš.

Praėjus pusei metų vis dar sprendžiame organizacinius klausimus, o apie pačius miškus dar nepradėjome kalbėti. Iš pradžių buvo daug ginčų apie tai, kas gali dalyvauti koordinacinėje grupėje. Galop, kai ji buvo sudaryta, tai pasimatė, kad balansas tarp norinčių mišką saugoti ir norinčių jį dar labiau kirsti – neišlaikytas, nes pastarųjų tapo daugiau.

Kai kurių miško pramoninkų, tokių kaip Raimundas Beinortas, patyčios iš kitų proceso dalyvių tapo nepakenčiamos ir jau norėjau trauktis. Bet pagalvojau, kad sektorinėse grupėse, kur susirinks vienminčiai, bus ramiau. Dabar sužinojau, kad sektorinėse grupėse negalės dalyvauti visi norintys, o tik koordinacinės grupės paskirti asmenys, kai toje koordinacinėje grupėje, kaip sakiau, vyrauja pramoninis interesas.

Procesas virto uždaru vakarėliu, kurį visuomenė gali tik stebėti kaip kokį serialą. Neturėtų būti valstybei svarbiausi klausimai sprendžiami uždarose žmonių grupėse, tokiose kaip konsultacinė miškų taryba, nacionalinis miškų susitarimas, įvairios kitos darbo grupės, kur susirenka tie patys lobistai.

Todėl šiandien viešai pareiškiu, kad skirtingai negu mano kolegos, kurie pakliuvo į psichologinį žaidimą, panašų į tą, kurį naudoja Nigerijos sukčiai norėdami išvilioti jūsų pinigus, aš pasitraukiu iš šio spektaklio.

Suprantu, kad įdėjus daug brangaus laiko ir pastangų, sunku viską mesti, bet kartu reikia ir matyti, jog tolimesnis miško gynėjų dalyvavimas nacionaliniame miškų susitarime yra žalingas pačiam miškui, nes prisidengiant šiuo susitarimu atmetinėjamos žmonių peticijos ir ignoruojama visuomenės nuomonė, išreikšta pavasarį vykdytoje Vilmorus apklausoje.

Joje žmonės aiškiai ir nedviprasmiškai pareikalavo dviejų dalykų: palikti miškus ramybėje saugomose teritorijose, o visur kitur nekirsti bent per paukščių perėjimą.

Nuo rugpjūčio, pasibaigus paukščių perėjimo sezonui, medžiapjūtė prasidės ir draustiniuose bei nacionaliniuose parkuose. Ir jei negalime daryti įtakos valstybės sprendimams dėl visos Lietuvos miškų politikos, tai bent jau dėl savo apylinkių, kur gyvename patys, pakovokime.

Aukokit M. Survilos Sengirės fondui, perkančiam privačius miškus, aukokit S. Dambrausko Viešojo intereso gynimo fondui, stabdančiam miškotvarkos projektus, kurie tvirtinami be jokio poveikio aplinkai įvertinimo, būkit patys reiklūs valdžios institucijoms, ginkite bent tai, ką turite šalia namų. Laiko turime nedaug, nes per ateinantį dešimtmetį degsime ir skęsime tiek kartų, kad planeta taps neatpažįstama.

Na, o Aplinkos ministerijai linkiu pagaliau pradėti dirbti savo darbą ir vykdyti ES direktyvų reikalavimus, sustabdant šiuo metu vykstančius nelegalius, tarptautinės teisės požiūriu, kirtimus saugomose teritorijose. Nieko daugiau per šią kadenciją iš jų jau nebesitikiu.

Andrejaus Gaidamavičiaus nuotr.