Laikraštis „ŠIANDIEN”: Knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta“ pristatymas Jurbarko krašte Pradžia Interviu Savaitė Šiandien Žmonės 2018-08-062018-08-07 Saulius Lapėnas jau keletą metų dalyvauja Vilniaus forumo renginiuose. „Nacionalinių vertybių praradimas, depolitizacija, kartu su masine emigracija visada veda prie to, kad valstybės teritorija tampa „niekieno žeme“, kurią labai greitai „privatizuoja“, neužmiršę savo nacionalinės savimonės kaimynai.“ (ištrauka iš knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta“) Saulius LAPĖNAS, laikraštis „ŠIANDIEN” Karštą ir neįprastai tvankią liepos pavakarę Jurbarko viešojoje bibliotekoje susirinko itin gausus būrys neabejingų Lietuvos ateičiai žmonių, kuriems norėjosi išgirsti tiesos žodį iš profesoriaus Vytauto Radžvilo lūpų apie tai, kas šiandien itin aktualu Lietuvai. Gal ne visiems patiko ir tiko tiesmuki knygos autoriaus teiginiai apie tai, ko trūksta ir ko reikia Lietuvai, kad jos pilietis galėtų čia, o ne svečiose šalyse, jaustis saugus dėl savo ateities, didžiuotis savo valstybe ir jaustų atsakomybę už jos ateitį, ką paliks būsimoms kartoms, bet tai vertė bent jau stabtelėti ir giliau susimąstyti. Juk tik suvokus priežastis galima tikėtis rasti ir tinkamus sprendimus. Jau keletą metų dalyvaudamas Vilniaus forumo renginiuose Mokslų akademijoje ir šį pavasarį dalyvavęs pristatant šią knygą Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje (įspūdžius esu aprašęs savo portale www.slapėnas.lt vasario 28 d. straipsnyje ), kviesdamas jurbarkiškius į minėtos knygos pristatymą, tvirtai žinojau, ko galima tikėtis iš knygos autoriaus, tačiau nebuvau visiškai tikras, kaip jo teiginiai bus išgirsti ir ar priimtini Jurbarko viešosios bibliotekos klausytojams. Karštą ir neįprastai tvankią liepos pavakarę Jurbarko viešojoje bibliotekoje susirinko itin gausus būrys neabejingų Lietuvos ateičiai žmonių.Stebėjau žmonių veidus, kuriuose nesimatė baimės pažvelgti realybei į akis, girdėjau jų klausimus, kurie buvo verti rimtų ir giliai apmąstytų Vilniaus tautos forumo iniciatorių ir dalyvių – prof. Vytauto Radžvilo bei Dovilo Petkaus – atsakymų. Ir džiaugiausi, kad dar yra Jurbarke žmonių, kuriems ne tas pats, kas bus rytoj su Lietuvos valstybe. Apie šiame ir kituose Lietuvos miestuose išsakytus Vytauto Radžvilo teiginius bei atsakymus į susirinkusiųjų klausimus tikiuosi pakankamai daug dar parašys vietinė žiniasklaida ir bus parodytas ne vienas vaizdo reportažas, nes nutylėjimu ar ignoravimu neįmanoma sustabdyti prasidėjusio Tautos forumo idėjų sklaidos tarp gyventojų ir jaučiamo poreikio keisti ir keistis, nes nemažai daliai žmonių tampa svarbi Lietuvos ir joje gyvenančių piliečių rytdiena. Šiandien dėl visų mūsų valstybės raidos nesėkmių daugeliui politologų gero tono ženklu tapo suabsoliutintai kaltinti visus liberalus, neįvertinant esminių skirtumų tarp išpažįstančių klasikinio liberalizmo vertybes, deklaruotas 1947 metais įvykusiame tarptautiniame liberalų suvažiavimo Oksfordo manifeste, ir guviai neoliberalizmo doktrinomis besinaudojančių globalistų. Profesorius Vytautas Radžvilas, vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų, pirmasis šios sąjungos pirmininkas, nedviprasmiškai neoliberalizmą įvardino klasikinio liberalizmo duobkasiu.Vilniaus tautos forumo iniciatoriai prof. Vytauto Radžvilas ir Dovilas Petkus. Į mokytojos užduotą klausimą, ką profesorius mano apie švietimo reformą, nuskambėjo itin išsamus Vytauto Radžvilo atsakymas: „Švietimo reformos, kurios trunka tris dešimtmečius, chaotiškos, neapgalvotos ir be pabaigos – yra tiesiog klaida.[…] jos yra nepaprastai planingos, todėl, kad visos švietimo ir aukštojo mokslo reformos yra vykdomos pagal labai griežtą neoliberalizmo ideologinę schemą. Šitos ideologinės schemos principas yra toks – neoliberalizmas yra išvirkščias komunizmas. Tai yra, jei komunizmo doktrina teigia, kad privati nuosavybė yra blogis, ją reikia likviduoti, tai neoliberalizmas yra doktrina, kuri sako, kad yra žalingos bet kokios bendrosios nuosavybės formos.„Mokykla orientuojama į tai, kad būtų formuojamas paprasčiausias darbo rinkos sraigtelis – individas, kuris neturi istorinės atminties, tautinio orumo, valstybinės sąmonės“… Vytautas Radžvilas Neoliberalizmo principas yra toks – tokių dalykų kaip tautos nėra – yra tik individumai. O jeigu kalbame apie neoliberalizmo požiūrį į valstybę, principas vėlgi – turi būti vadinamoji „minimali valstybė“, t. y. valstybė, kurioje visos socialinės funkcijos panaikinamos jas privatizuojant. Galutinis neoliberalizmo tikslas yra tautų suardymas, radikaliai jas „atomizuojant“ – nutraukiant visus socialinius ir panašius ryšius. Šiai doktrinai (įgyvendinti – S. L. past.) reikalingi tik individai, kurie neprisirišę prie jokios teritorijos ir kurie gastroliuoja po pasaulį, kaip darbo jėga, ir daugiau nieko. Atitinkamai pagal šitą ideologiją turi būti pertvarkyta ir švietimo programa. Jeigu kovojant prieš sovietmetį, a. a. Meilė Lukšienė kūrė tautinės mokyklos koncepciją ir t. t. – tai ši koncepcija neatsitiktinai atsidūrė stalčiuose. Mokykla orientuojama į tai, kad būtų formuojamas paprasčiausias darbo rinkos sraigtelis – individas, kuris neturi istorinės atminties, tautinio orumo, valstybinės sąmonės ir ateityje kryptingai diegiamas chaosas. Ką reiškia principas – istoriją kiekvienas turi interpretuoti savaip? Kokia yra istorijos mokymo prasmė? Vadinamasis istorinis pasakojimas kuria ryšį tarp žmonių. Supratimas, kad turime bendrą istoriją, stiprina suvokimą, kad turime ir bendrą likimą. O jeigu kiekvienas gali susikurti savo istorijos sampratą, tai pavadinama „kūrybiškumu“, tai šitas ryšys išnyksta. Ir tai daroma visose srityse. Lygiai taip pat nacionalinė valstybė jungia tris elementus – teritoriją, kalbą ir tautą. Ar tai atsitiktinumas, kad pavyzdžiui, silpninamas lietuvių kalbos mokymas? Arba, pavyzdžiui, nuolatinis triukšmas, kad leiskime lietuviškai kalbėti ir rašyti, kaip kas norim. Kitaip tariant, vyksta giliausias tautos griovimas, net ardant kalbos struktūrą. Ir visa tai skirta vienam tikslui, kad būtų (kalbant tiesmukiškai, bet iš esmės) sukurtas, mano minėtas, darbinis gyvulys. Todėl vyksta totalinis naikinimas. Mokykla yra įsprausta į rėmus, kuo labiau mažinti standartus […].“ Profesorius Vytautas Radžvilas, vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų, pirmasis šios sąjungos pirmininkas, nedviprasmiškai neoliberalizmą įvardino klasikinio liberalizmo duobkasiu. Pacituosiu prof. Vytauto Radžvilo žodžius, kai jo paklausiau, ar, išpažįstantys klasikinio liberalizmo vertybes, priimtini forumiečiams: „Tautos forumo principinės nuostatos aiškios: liberalizmas, kiek jis yra valdžios galių ribojimą teigianti doktrina, ir nesikėsina į tai, kas yra Vakarų civilizacijai priklausančio žmogaus tapatumas, tai yra gerbia pamatinius jį sudarančius dalykus – graikiškąjį-krikščionišką religinį ir etinį paveldą, prigimtinę šeimą, tautą ir valstybę kaip politinę jos organizacijos formą – yra suderinamas su dalyvavimu Tautos forume ir net sveikinamas. Šia prasme aš pats galėčiau būti priskirtas klasikiniams liberalams.“ „Susitikimas su profesoriumi Vytautu Radžvilu buvo labai naudingas“,- po renginio kalbėjo jurbarkiečiai. Tai, manau, labai svarbu yra žinoti ir suvokti ne tik byrančių partijų (kurios tik prisidengia liberalų vardu) nariams, bet ir visiems Lietuvos piliečiams. Kodėl? Ogi, todėl, kad ne tik Romos respublikos istorinė praeitis, bet ir sėkmingai besivystančių šalių patirtis rodo, kad tik vertinančių laisvę, atsakingų ne tik už savo, bet ir už visos valstybės ateitį, gebančių aktyviais veiksmais kontroliuoti valdžią piliečių gausa užtikrina harmoningą ir demokratišką valstybės klestėjimą, užkerta kelią politinio „elito“ savavaldžiavimui, mažina vergais tampančių žmonių skaičių. Kitais žodžiais tariant, tik vidutiniškai pasiturinti gyventojų dalis yra ir tegali būti demokratinės valstybės stabilumo garantas. To siekiant, tampa gyvybiškai būtina pagaliau sudaryti realias sąlygas (ne lengvatų ar išimčių forma), norintiems čia dirbti ir uždirbti, gyventi ir kurti šeimas, auginti vaikus ir realizuoti savo idėjas žmonėms, o ne naiviai tikėtis, kad saviems išvykus, visada bus galima prisivilioti ką nors iš trečiųjų šalių… Intriguojančiai nuskambėjęs klausimas: „ …išsidavėte, kad jau seniai supratote, kad viskas vyksta ne taip, kaip turėtų ir, grįžtant atgal, ar nesijaučiate kaltas, kad nėjote į Aukščiausiąją Tarybą, kad jau tada nešnekėjote visu balsu? Nemanau, kad Jūs vienas taip galvojote, gal jau tada reikėjo to bendraminčių būrelio ir ar dabar ne per vėlu tiems forumams?“ Vytauto Radžvilo knyga su autoriaus autografu. Profesorius Vytautas Radžvilas atsakė: „Priešingai. Mat, kai kalbama, reikia dar vieno dalyko – būti išgirstam. Kad būtų aišku, primenu – Aukščiausioje Taryboje 141 narys. Demokratijos principas – vienas žmogus, vienas balsas. Formaliai demokratija yra gražus dalykas, bet turi vieną trūkumėlį […], į balsavimo apylinkę už „bambalį“ atgabento girtuoklėlio balsas, sveria lygiai tiek pat (leisiu sau būti nekuklus), kiek ir mano balsas. Vienas žmogus mėgino kalbėti. Tai a. a. Romualdas Ozolas – tikrasis valstybės atkūrimo ideologas. Kuo visa tai baigėsi? Labai tragiškai. Nes viena iš jį ištikusios ligos priežasčių… Ir jo praradimas yra neįkainojamas nuostolis. Be abejo, buvo nuolatinė įtampa. Ką aš tuo noriu pasakyti, kad būna situacijų, kai atsiduri Kasandros komplekse. Kodėl politikoje veikti taip sunku? Prisiminkite, kaip buvo, tiesiogine šio žodžio prasme, ištaškytas Sąjūdis. Atsimenate tokią publiką, kuri vadinosi „megztosios beretės“? Kas iš Sąjūdžio buvo pirmiausiai išgrūsti? Be abejo, kad tokie žmonės, kaip R. Ozolas. Kodėl politikoje taip sunku veikti? Todėl, kad politikoje gali pasiūlyti labai naudingą ar net genialų dalyką, bet lieki nesuprastas. Ir priešingai, galima pasiūlyti iš pažiūros be galo puikų, patriotišką dalyką ir būsi iškeiktas ir apspjautas. Yra toks dalykas, kuris vadinamas „politinis raštingumas“. Ir aš, ir R. Ozolas, daugybė žmonių atsidūrėme kasandrų vietoje. Ką tai reiškia? Žinote kas buvo Kasandra – pranašė, kuri pasakydavo tiksliai kas bus, bet ja niekas netikėdavo, kol tai neįvykdavo…“ Tai a. a. Romualdas Ozolas – tikrasis valstybės atkūrimo ideologas. Kuo visa tai baigėsi? Labai tragiškai. Nes viena iš jį ištikusios ligos priežasčių… Ir jo praradimas yra neįkainojamas nuostolis. Be abejo, buvo nuolatinė įtampa. Ką aš tuo noriu pasakyti, kad būna situacijų, kai atsiduri Kasandros komplekse. Bent jau aš atsimenu ir tenka pripažinti, kad Romualdas Ozolas, būdamas vienas iš tų kalbėjusiųjų, kartu buvo vienas iš tų, kuris įspėjo apie neišvengiamai kilsiančias problemas, jei tauta per Sąjūdį nevykdys pastovios ir nuosaikios į atstovaujamos valdžios struktūras (Seimą ir savivaldybių tarybas) renkamų ir deleguojamų atstovų veiksmų kontrolės. Jei tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Sąjūdis buvo pastumtas į nuošalę, tai ką turime daryti, kad sugražintume politinio „elito“ ir valdžios kontrolę Lietuvos piliečiams? Neabejoju, kad tai prisidėtų prie žmonių pasitikėjimo sugrąžinimo Lietuvos valstybės kūrimo ir valdymo struktūromis bei institucijomis. Todėl dar kartą pakartosiu jau kartą savo portale publikuoto kvietimo „Junkimės į tautos forumą…“ žodžius: „Jei Jums rūpi Lietuvos likimas, jei Jūs matote neteisingumą ir laikote, kad Jūsų teisės ignoruojamos, jei matote būdus spręsti šiandieninei Lietuvai iškilusias problemas, bet neturite galimybės tai pateikti visaliaudiniam svarstymui ir ieškote jėgos, galinčios padaryti esminius pokyčius, kviečiu visus piliečius, nepriklausomai nuo politinių įsitikinimų ar partinės priklausomybės, dalyvauti – TAUTOS FORUME!“ Jei norite ir ketinate dalyvauti – parašykite el. pašto adresu ¬– jurbarkoforumas@inbox.lt, kad galėtume su Jumis susisiekti ir pakviesti į būsimus renginius ir susitikimus. Share on Facebook Share Share on TwitterTweet Share on Pinterest Share Share on LinkedIn Share Share on Digg Share