www.siandien.info, laikraštis ŠIANDIEN

„Punios šilas turi likti atviras visuomenei, kad žmonės galėtų pamatyti, kaip atrodo tikroji sengirė be miškovežių burzgimo, medienos rietuvių, dirvos arimo, bet su elnių baubimu, pelėdų ūbavimu ir kitomis gamtos dovanomis, kas buvo sukurta Kūrėjo dar prieš besočio vartotojiško žmogaus atsiradimą.

Dalis Punios šilo prieigose gyvenančių žmonių teigia, kad įsteigus rezervatinę apsaugą, šile įsiveis kenkėjai, kurie sunaikins mišką. Ar čia nėra ir paslėptos medžiotojų nuomonės, kuriems šilas buvo tikras rojus?

Ko gero, čia visa tiesa ir slypi tame. Aktyviai vystoma propaganda turi didelės įtakos vietiniams gyventojams, kurie nėra gerai įsigilinę į esamą situaciją, neskaito ir nesidomi plačiau šia tema ir dažnai pasiduoda vieno ar kito įtakingesnio žmogaus nuomonei.

Medžioklė visada buvo svarbus objektas ir turėjo didelę įtaką priimant aukščiausio lygmens sprendimus. Savaime suprantama, kad prarasti tokią įtaką, ryšius nėra naudinga, todėl galima dėl to pakovoti manipuliuojant vietine bendruomene.

Punios šilo atveju aš matau kitą sąlytį vietinės bendruomenės, miškininkų ir šilo vertybių išsaugojimo. Užuot priešinęsi savo pašonėje esančių vertybių saugojimui, galima į viską pažiūrėti iš kitos pusės – jas kaip tik pagarsinti viešai, reklamuoti, tuo pačiu kuriant pridėtinę vertę ir generuojant savo pajamas per turistams teikiamas paslaugas – žmonių pavežiojimą karietomis, gidavimą, pažintinių žygių organizavimą, suvenyrus, maistą ir kt.

Juk kalbama ne apie eilinę teritoriją, o apie išskirtinę gamtos ir netgi kultūros paveldu, kuria negali pasigirti bet kokia bendruomenė Lietuvoje.
Kita vertus, žmogui nesikišant į natūralią miškų raidą Lietuvoje, jiems ir juose esančioms visoms gyvybės formoms būtų tik į naudą.

Apie rūšių išnykimą, buveinių būklės prastėjimą, sengirių ploto mažėjimą ir vietoj jų šabakštynų susiformavimą nėra ką net ir kalbėti.

Tiesa, reikia paminėti, kad dalis visuomenės vis dar supranta, kad nuvirtęs medis ar miške augantis krūmas formuoja šabakštyną. Taip buvo nuolat teigiama sovietmečiu ir žmonės kitokios nuomonės paprasčiausiai nėra girdėję. Jei miškas neatrodo kaip parkas, kur galima visur lengvai praeiti – tai jau šabakštynai, prastai tvarkomas miškas.

Punios šilui nėra lygių, gamtiniu požiūriu tai – vertingiausia Lietuvos sengirė, savo unikalumu šilas prilygsta garsiajai Belovežo giriai”.

Žydrūno Preikšos, mokslininko, ilgus metus tyrinėjančio Punios šilą ir, galima sakyti, žinančio kiekvieną jo pėdą mintys laikraštyje ŠIANDIEN.

Naujas numeris jau prekyboje, bet patogiau ŠIANDIEN prenumeruoti www.prenumeruok.lt