Stebint žaidimą ekrane, susidaro įspūdis, kad pagrindinis naudos gavėjas yra žaidėjai, tačiau taip nėra, nes įvairios rinkliavos nustekena žaidėjų suneštą gėrį.

Prof. Petras STIRBYS, Niujorko mokslų akademijos narys, ŠIANDIEN apžvalgininkas. www.siandien.info

Įsigilinti į Teleloto žaidimą verta. Žaidžiamas jis jau seniai – daugiau nei 25 metus ir galimai dėl to, kad įdomus, priešingu atveju ši pramoga pasitrauktų iš akiračio. Ne visi žaidėjai susigaudo, kad jų lūkesčiai galėtų būti kur kas didesni, jei žaidimo organizatoriai nesiimtų gudrybių, todėl žaidimo entuziastai taip ir levituoja nuo vieno lošimo tiražo iki kito. Bet kokį žaidimą lydi ne tik sėkmės, bet ir nusivylimai.

 Nusivylimų būtų mažiau, jei praskaidrintume patį žaidimą, o tiksliau – pasidomėtume kaip manipuliuojama tik žaidėjams skirtu finansiniu krepšeliu, kurio turinys/kvota yra gerai reglamentuoti.

Oficialiai skelbiama, jog laimėjimų fondą sudaro 50 proc. nominalios bilietų vertės. O tai reiškia, jog lygiai tiek pat atitenka paties žaidimo palaikymui arba jo tvarumui. Mat šis žaidimas remia Lietuvos sportą, bei skatina olimpinį judėjimą.

Šiam kilniam tikslui skiriama 8 proc. nominalios bilieto kainos.  Suprantama, jog kainuoja bilietų platinimas, atitinkamas inventorius (bilietų spausdintuvai, specialus popierius ir t.t.), organizacinio štabo išlaikymas, TV transliacijos išlaidos ir kt. Taip pat figūruoja ir organizatorių pelnas.

 Uždirba ir valstybė, bilieto įsigijimo metu ji pasiima 21 proc. pridėtinės vertės mokestį (PVM). Matyt, komerciniu konfidencialumu yra laikoma sutartis su žaidimo transliuotoju – LNK televizijos kanalu. Nauda abipusė, priešingu atveju žaidimo vaizdo ir garso sklaidos paprasčiausiai neliktų; tai elementaru, suprantama.

Akivaizdu, jog “Teleloto” yra ne tik žaidimas, pramoga, bet ir verslas arba kitaip – žaidybinio pobūdžio verslas. Stebint žaidimą ekrane, susidaro įspūdis, kad pagrindinis naudos gavėjas yra žaidėjai, tačiau taip nėra, nes įvairios rinkliavos, kaip minėta, nustekena žaidėjų suneštą gėrį. Tiesa, pažvelgus į kitų valstybių organizuojamas loterijas, prizų fondas formuojamas panašiomis proporcijomis.

Jei pasektume kaip pasielgiama su žaidėjams priklausoma pinigine 50 procentine kvota, tai pamatytume, jog nuo tos kvotos, žaidėjams nė nepajuntant ir jiems nepaaiškinant, nemenka dalis lėšų nukeliauja kitur – į prekybininkų kišenes ir dar, ir vėl…į valstybės iždą PVM pavidale. Tuoj paaiškės kaip tai nutinka.

 Žaidėjams, kaip minėta, atitenka pusė į žaidimo kasą patenkančių įplaukų. Tai prizų fondas ir jis visas turėtų atitekti žaidėjams, jei laimėjimai figūruotų vien tik pinigine išraiška. Bėda yra ta, kad žaidėjams realiai atitenka kur kas mažesnė laimėjimų fondo kvota nei skelbiama. Kas apkramto, kas nuskurdina tą svarbią fondo dalį, į kurią, atrodytų, niekas neturėtų kėsintis ir į kurią savo lūkesčius investuoja žaidėjai?

Žvelgiant iš žaidėjų pozicijų, kliūva daiktinių prizų integravimas į laimėjimus, kas gali ne tik įtakoti, bet ir sujaukti žaidėjų suneštų gėrybių paskirstymo mechanizmą. Kyla įtarimas, jog dėl daiktinių prizų įtraukimo galimai nukenčia žaidėjai. Ar jiems nesumažėja ta oficialiai deleguota penkiasdešimtprocentinė kvota?

Panašu, kad taip. Reikalas tas, kad žaidimų organizatorius, įsigydamas konkretų daiktą – namą, butą (lošiamus kalėdiniu laikotarpiu), automobilį, palapinę, televizorių, išmanų telefoną, planšetinį kompiuterį, robotą siurblį, vaisių džiovyklę, lauko kepsninę, šiltą antklodę, paspirtuką, ir pan., privalomai sumoka 21 proc. PVM konkrečiam prekybininkui. Sunku būtų įtikinti net patį naiviausią, kad Teleloto štabas yra tiek privilegijuotas ir kad rinkoje jis nusiperka įvairiausių daiktų (kurie tik šauna į galvą) be PVM. Net toks, iš pažiūros nekaltas 100 EUR TOPO centro ar “MAXIMA” dovanų kuponas akimirksniu iš prizininko nusigvelbia 21 eurą, nutekantį į valstybės iždą.

Jeigu žaidėjas laimi, tarkim, 5 tūkst. eurų, ši suma jam atitenka visa apimtimi be dedukcinių nuoskaitų, mat, kaip skelbiama: “Nėra apmokestinami tie loterijų laimėjimai, kurie gauti iš loterijų organizavimo licencijas turinčių vienetų ir kurie įstatymu numatyta tvarka moka mokestį nuo loterijų apyvartos”.

Tačiau, jei vietoje 5 tūkst. eurų įsiūlomas, atsieit, tokios pat vertės daiktas, kas tada? O tada, laimėtojas, panorėjęs tuo daiktu atsikratyti, gal parduoti, tačiau potencialus pirkėjas niekuomet nesutiks mokėti su PVM-u, tad laimėtojas geriausiu atveju gaus 21 proc., ar net 25 proc. mažiau nei ta suma, kurią Teleloto sumokėjo prekybos centrui.  

Žaidėjai, jei juos sąlyginai pavadintume investuotojais, patirs nuostolių ir dargi, nemažų. Taigi, palyginkime: grynai piniginių laimėjimų atvejais žaidėjams tenka 50 procentų laimėjimų fondo, o grynai natūrinių prizų atvejais – kur kas mažiau. Nepatingėkime pateikti dar vieną iliustracinį pavyzdį.

 Tarkime, laimėjimų fonde susikaupė miljonas eurų, tad ši suma konkretaus tiražo metu aukso puodo pavidale atitektų vienam ar keliems laimingiesiems, o jei už tą sumą lošimų organizatorius nupirks, na kokius 10 automobilių (kurių kiekvienas kainuotų po 10 tūkst. eurų), tuomet iš tos milijoninės kvotos per prekybininko tarpininkavimą valstybei atiteks solidi suma – 21 tūkst. eurų (t. y. 21 proc. PVM).

Dar papildoma dalis prekybinio antkainio pavidale, aišku, klius ir prekybininkui. Jeigu laimingasis automobilį nuspręs parduoti, jis gaus geriausiu atveju sumą, nuskaičius PVM, kas reiškia, jog jis praranda nemažą laimėjimo dalį, kai jam įbrukamas daiktas, bet ne grynieji. Pagaliau, ką rinktųsi žaidėjas, jei vietoje laimėtų 200 eurų jam būtų pasiūlyta 200 degtukų dėžučių arba, tarkim, 50 dantų šepetukų?

Atsakėte, tikiuosi teisingai. Tiesiog, logiška. Taigi, didelė suma – kiekvienam automobiliui tenkantis PVM, – užuot nudžiuginusi loterijos žaidėjus, nepasieks laimėtojų. Pasakytina netgi daugiau – loterijų organizatorius be PVM sumokės dar ir prekybinį antkainį, gal “lentynos mokestį”, iš laimėjimų fondo padengs nupirkto daikto pristatymo laimingajam į namus arba į loterijos būstinę kaštus  ir pan.

Visa tai reiškia, kad tąsymasis su daiktais kainuoja papildomas išlaidas (išskaitomas, manytina, iš prizų fondo), prideda nemažai vargo organizatoriams, o manipuliuojant daiktiniais prizais, nuskriaudžiami “Teleloto” žaidėjai. Lygiai taip pat nutinka, jei laimėtojams įperšamos turistinės ar poilsinės kelionės, tarkim, kad ir į tą pačią Palangą. Tokių laimingų bilietų savivertėje figūruoja patys įvairiausi mokesčiai, kuriuos privalu sumokėti.

Dar daugiau. Įvairių degalinių (Circle K, Viados) kuro čekiai, patenkantys į laimėjimų sąrašus, savo kainodaroje turi ne tik PVM, bet ir neproporcingai didelį akcizo mokestį, nukeliaujantį į valstybės sektorių. Kai kurie Lietuvos miestai disponuoja taip pat ir “pagalvės” mokesčiais, taikomiems viešbučiams, kas yra įkalkuliuota į poilsinių kelionių laimėjimus. Visi paminėti mokesčiai dengiami, savaime aišku, iš prizų fondo. Kitaip tariant, jei visi “Teleloto” laimėjimai būtų konvertuojami vien tik į daiktus – namus, butus ir/arba kelialapines kurortines dovanas, tuomet iš tos 50-ties procentų kvotos realiai laimėtojams tenkanti dalis sumenktų iki vargano lygio.

Gerai tik tiek, kad Teleloto operuoja bent jau mišriais prizais. Jeigu šis žaidimas virstų vien tik daiktine loterija, panašu, jog “Teleloto” lauktų pesimistinis scenarijus. Per tuos daugybę sekinančių mokesčių, kaip sakoma, “prisižaistų” patys “Teleloto” organizatoriai, o žaidėjai taptų abejingi.

Pateiktos kalkuliacijos bei samprotavimai galimai nėra preciziškai tikslūs, tačiau bendra nuojauta sako, kad daiktiniai prizai ateityje galėtų būti eliminuoti iš prizų fondo. Nereikia pamiršti, kad daiktiniai prizai dažnai neatitinka laimėtojų lūkesčių, jie nežino kur dėti daiktą, kurį jau turi arba kuris jiems visiškai nereikalingas.

Pavyzdžiui, ką veikti senukui, laimėjusiam palapinę arba senutei su kokteiline BOSCH, kurią jau padovanojo artimieji anksčiau jos gimtadienio proga? Kur dėti turistinį/poilsinį kelialapį darbais užsivertusiam žmogui, neturinčiam laiko atsitraukti nuo rūpesčių net vienai dienai? Lieka padovanoti arba pigiai parduoti, gaištant laiką potencialaus pirkėjo paieškai.

Teko girdėti, jog daiktinio prizo laimėtojai sunkiai atsikratė laimėto daikto pardavimo būdu, kadangi jiems reikėjo grąžinti skolą ar paskolą. Būk tai, šiaip taip pardavė, bet pusvelčiui, įsiskolinimą padengė tik dalinai. 

 Laimėjimai, kaip žinia, yra atsitiktinio pobūdžio, tad laimėti daiktai keliauja dažnai ne ten ir ne pas tuos, kurie jo labiausiai laukė. Ir šitas atsitiktinumo faktorius bus visada. Kas žino, gal čia ir glūdi pramoginio žaidimo žavesys?

Piniginiai prizai kas kita, jie universlūs, anot finansininkų – likvidūs, laimingieji tuomet problemų neturės. Laimingasis, turėdamas piniginį prizą, galės laisvai pasirinkti ne tik jam taip trūkstamą daiktą, bet ir to daikto spalvą, kitus jam patrauklius parametrus arba lengvai ir proporcingai pasidalins su artimaisiais. Mūsų aplinkoje lengviau ar sunkiau įsigyjamų daiktų yra apsčiai, tad jie mažai domina žaidėjus. Dar antikos laikais Sokratas pastebėjo: ”Kiek daug pasaulyje daiktų, kurių man nereikia”. Nebent vartojimo skatinimui…žaidėjų sąskaita. 

Jeigu aukščiau išdėstyti teiginiai turi racionalų grūdą, tuomet “Teleloto” organizatoriai turėtų oficialiai skelbti remiantys ne tik olimpinį judėjimą, bet ir statybų, prekybos, viešbučių, turizmo sektorius, automobilių kuru prekiaujančias degalines – energetikos sektorių ir pan. Galima ilgokai vardinti įvairias veiklos sritis iš kurių žaidimo organizatoriai įsigyja “pralošimui” skirtų daiktų su juos lydinčiu PVM, akcizais ir kitais antkainiais. Jeigu paminėtiems sektoriams metų bėgyje atitenka, palyginti, nedidelės finansinės kvotos, tačiau, sutikime, kažkiek atitenka.

 Jeigu taip, tuomet darytina prezumpcinė prielaida, jog su žaidėjų suneštomis lėšomis organizatoriai elgiasi nelabai atsakingai, tarsi su valdiškais pinigais. Tokia praktika žaidėjų netenkina, juos glumina. Teleloto organizatorių sandėriai su verslininkais ir prekybininkais neša nemažus nuostolius žaidėjams, o per metus tos netektys įgyja įspūdingus skaičius. Visa tai skurdina žaidėjus, nors TV ekrane postringaujama, vaikiškai šokinėjama, jog viskas, neva, tik žaidėjams, tik jiems ir niekam kitam.

Apibendrinant tenka pabrėžti, kad pasauliniu mastu daiktinės loterijos faktiškai yra nunykusios, nepopuliarios. Kokių privalumų piniginėje–daiktinėje loterijoje mato “Teleloto”, reikėtų paklausti pačių organizatorių. O kol kas daiktiniai prizai liejasi laisvai.

Neseniai vykusiame Teleloto tiraže daiktinių prizų skaičius siekė 250! Ir tai buvo pateikiama/transliuojama su egzaltuotais wow…, nuo kurių svaigo visų galvos. O Teleloto 25-to gimtadienio žaidime daiktinių prizų buvo net 500. Primintina, kad daiktinė loterija atkeliavo iš sovietinių laikų, kuomet daiktai buvo deficitinės prekės. Dabar – jau kita realybė, bet kai kam vis dar norisi…ryškinti nuotraukas ryškalais ir fiksažais. Laikai pasikeitė, suvokimas delsia – šitaip išsakytą kritiką pamėginta suvesti į koncentruotą formulę, beveik sentenciją.