Gintautas KNIUKŠTA, ŠIANDIEN apžvalgininkas

ŠIANDIEN skaitytojams pristatau nuostabią lietuvių porą iš Utenos krašto. Vaidas Morkūnas yra įmonės „Molėtų žuvies rūkykla“ vadovas, jo žmona Vilma dirba toje pačioje rūkykloje. Net nežinau, kokia jos pareigybė, o ir neklausiau, nes kai svečiausi jų darbovietėje Molėtuose, šalia kelio Vilnius – Utena, Vilma vienu metu dirbo net kelis darbus – stovėjo prie kasos, konsultavo pirkėjus, nešiojo žuvį iš rūkyklos į parduotuvę. Ir visada šypsojosi.

Trumpai papasakosiu apie Vaido ir Vilmos verslą. Rūkykla įsikūrusi medžių pavėsyje, šalia tvenkinys su įmantriu liepteliu, jauki parduotuvė su perdirbimo cechu ir,  žinoma, rūkykla.

Žuvis čia rūkoma ant alksninių malkų, todėl ji visada šviežia ir kvepianti dūmu. Žuvis patiks net išrankiausiam skoniui, o žuvies rūkykla jums pasiūlys tik natūraliais prieskoniais pagardintą, natūraliam dūme rūkytą ir be galo skanią žuvį!

Vilma sako, kad visus nuopelnus dėl žuvų rūkymo reikia atiduoti Vaidui. Pavyzdžiui, kai ištrūko trumpų atostogų ir keliavo Latvijos pajūriu, Vaidas aplankė visas rūkyklas ir parsivežė ne tik du receptus – kaip skaniai pagaminti skumbrę su sūriu ir svogūnais, bet ir naujų idėjų savo verslui.

„Buvau Turkijoje, visur ieškojau rūkytos žuvies, niekur neradau, neradau ir atsakymo, kodėl turkai nerūko žuvies. Šiemet važiavome į Nidą, ten irgi  apžiūrinėjau  kiekvieną žuvies kioskelį na, tiesiog negaliu ramiai praeiti, nepasidomėjęs, kokia žuvį parduoda, kaip ją rūko, tiesa, ne visi nori pasakoti, kiti net prašo pasišalinti, jeigu pamato, kaip aš įdėmiai stebiu žuvies rūkymą“, – pasakoja Vaidas.

Anot jo, visas žuvies rūkymo procesas užtrunka keturias valandas, patirtis sukaupta didžiulė, lyg ir užtektų tų žinių, tačiau jeigu pavyksta nors trumpai išvykti atostogauti, tai dažniausiai Vaidas su Vilma keliauja ten, kur galima pamatyti, kaip rūkoma ar ruošiama žuvis.

 „Žinoma, šios dienos technologijos leidžia daug ką padaryti kompiuteriu. Nustatei karštį ir rūkymo trukmę ir gali, kaip sakoma, eiti miegoti, o pas mus viskas rūkykloje taip, kaip buvo mūsų bočių laikais, užtat ir žuvies spalva, ir skonis kitoks, širdžiai mielas“, – sako Vaidas.

O kaip Vaidas apibūdina žmogų – žuvies pirkėją? „Per tiek metų aš iš akių matau, kokios žuvies jis nori, ką mėgsta, tiesa, dabar dažnai matau tuos pačius veidus, o ir klausimas tradicinis: „Tai kokia žuvyte šiandien vaišinate“. Ir niekada nebūna, kad žmogus iš mūsų rūkyklos išeitų tuščiomis rankomis…

Vasarą žmonių antplūdis prasideda jau nuo trečiadienio, nepatikėsite, kad daug karšių ir ungurių iškeliauja į Klaipėdą, sakau, jūs gi iš pamario krašto, kam jums ta žuvis, o žmonės juokiasi – išmokysime saviškius kaip reikia žuvį rūkyti“, – šypsodamas pasakoja Vaidas.

70 procentų pirkėjų jie jau pažįsta, galima sakyti, iš tolo. Kai į Molėtus iš Vilniaus, Santariškių klinikų atvažiuoja  daktaras, spėlioti ką jis pirks nereikia – žmogus visada perka ešerius.

Vilma juokaudama sako, kad niekada nebūtų pagalvojusi, kad kada nors rūkys žuvį, o dabar visur kartu su Vaidu – ir išvykose, ir darbe, ir namie.

„Radau savo pašaukimą“, – šypsosi Vilma. O Vaidas juokaudamas priduria: „Mes su žmona 24 valandas kartu per parą… Niekada nesipykstame, net ir virtuvėje randame kalbą“.

Šiuo metu įmonėje dirba 7 žmonės, jiems moka tikrai ne minimumą, tačiau Vaidas su Vilma taip pat dažnai dirba iki išnaktų neskirstydami darbų, daro viską, ką reikia tuo metu atlikti.

„Būtų žmogus, kuriuo galėčiau pasitikėti, atiduočiau rūkymą į jo rankas, pats skirčiau daugiau laiko verslo strategijai, tačiau nepatikėsit – nėra žmonių, atvažiuoja koks iš biržos, o jau iš jo akių matai, kad jis tikrai nedirbs to darbo, antai buvome priėmę pardavėją, žmona paprašė, kad ji susitvarkytų savo dabo vietą, aplink save  apsišluotų, o ji atšovė: „Aš ne valytoja, aš pardavėja“, – pasakojo Vaidas.

Vaidui ir Vilmai sunku rasti atsakymą, kodėl žmonės ieško darbo svečiose šalyse. Jeigu sąžiningai dirbsi, rodysi iniciatyvą, anot jų, gali ir Lietuvoje gerai gyventi.

Antai Vaido draugas išskrido uždarbiauti į Londoną, nors jam Molėtuose siūlė darbą už 150 eurų per dieną, „Liūdna, kad tie, kurie lenkia nugaras svetimuose kraštuose, kratosi darbo Lietuvoje, na, jei dirbtų čia tiek, kiek pluša užsieniuose, jie visi gyventų gana pasiturinčiai ir čia, mūsų šalyje. Juk čia kiekvieną dieną gali grįžti namo, be to, ką reiškia žmogui tėvynės ilgesys, ypač jautresnės sielos“, – sako Vaidas.

Vaidas labai brangina savo verslą. Viskas prasidėjo nuo rūkyklos iš trijų padėklų, tada jam padėjo tėtis, o verslą  pradėjome nuo karpių rūkymo ir 20 žuvų pardavimo per dieną…

Taip, tai – tiesa, startas buvo toks, kad per dieną sulaukdavo tik 10 pirkėjų, o dabar mums besišnekučiuojant per pusvalandį gal dvidešimt automobilių sustojo. Ir vis tie patys klausima: ar turite skumbrės, seliavos, ešerių…

Vaidas vadovaujasi taisykle, kad klientas visada teisus. Jeigu žmogui patiko žuvis, jis sugrįš ir kitą dieną ar po savaitės.

Vasarą per savaitę parduoda toną žuvies, dabar, atšalus orams, apie 600 kilogramų. Malkos, kurias atveža vietiniai, pabrango tris kartus, o žuvį atsiveža ir iš Norvegijos, ir iš Ignalinos tvenkinių.

Ar nežada verslininkai ir kituose rajonuose atidaryti savo rūkyklos filialus, lietuviai juk mėgsta žuvį?

„Žadame, pavyzdžiui, ukmergiškiai vis klausinėja, kada jie galės kiekvieną dieną valgyti žuvį, šiuo metu turime parduotuvę Utenoje, dabar Vokietijoje nusipirkome „parduotuvę ant ratų“, tad važinėsime po Lietuvą per įvairias šventes“, – pasakojo verslininkai, užbūrę pirkėjų širdis.

Vaidas su Vilma gyvena Vyžuonos apylinkėse, turi šiltadaržį, tačiau didesnio ūkio plėtoti nežada. Abiem patinka tie patys dalykai. Vilma dabar atrado žuvies gėrybių pasaulį, o Vaidas mėgsta viską, kas konservuota, dažnai pats konservuoja agurkus, paprikas.

„Mano gimtasis miestas – Utena, visada turėjau svajonę turėti žuvies restoraną, tai ateityje to ir sieksiu. Juk lietuviai žuvies vis dar valgo per mažai“, – išdavė savo paslaptį atsisveikindamas Vaidas.

Gintauto Kniukštos nuotraukos.