Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Pirmasis 2023 m. savaitraščio ŠIANDIEN numeris. Riba

Pirmasis 2023 m. savaitraščio ŠIANDIEN numeris. Riba

Buvo ankstus šv. Kalėdų rytas. Nelaukiu šios šventės nuo tada, kai netekau praktiškai visos savo šeimos. Tokiomis dienomis norisi kažkur išeiti. O kur man daugiau eiti? Tik į Gamtą. Sniego nedaug, tad pasiimu žiūronus, fotoaparatą ir traukiu Girutiškio rezervato link. Rezervato ribos peržengti nedrįstu. Nesinori drumsti šio nuostabiausio Labanoro girios kampelio net žiemą. Daugumos paukščių čia jau nėra, bet yra ir kitų retų jo gyventojų, kurių apsaugai ir tyrimams pašvenčiau pusę savo jau įpusėto gyvenimo. Vilkai.

Apie juos galiu pasakoti nesustodamas ir pats nesuprantu, iš kur tiek žinių. Tarsi pats būčiau kažkiek vilkas. Labai gerai jaučiu jų gyvenimą, nors nė karto akis į akį nebuvau susitikęs. Matyt, kiekvienas iš mūsų turime dalelę kažko laukinio, kažko neprijaukinamo, nepalaužiamo ir trokštančio laisvės. Dalelę, nepriklausančią šiam pasauliui, kurią mums tik paskolino ir laikui atėjus pasiima.

Už poros kilometrų nuo namų prieinu pelkę. Čia prasideda Aisputiškio raistas, valstybės saugomas jau 40 metų. Akimirksniu užplūsta visi su šia vieta susiję prisiminimai. Juokingi, liūdni, romantiški… Pradėsiu nuo juokingo. Buvau dar paauglys ir pirmą kartą gyvenime susiruošiau žygiui su nakvyne. Miegmaišio neturėjau, tad užlipau į palėpę ir pasisiuvau jį iš senų paltų. Gavosi toks podidis, tad užsidėjęs jį ant pečių atrodžiau kaip sraigė. Einu, o visas mano kaimas juokiasi: „Gaidamavičiukas išeina į mišką miegoti!“

Visą A. Gaidamavičiaus straipsnį „RIba” skaitykite pirmajame šių metų ŠIANDIEN numeryje.

Parašykite komentarą

Top