www.siandien.info

„Biokuro, paremto miškų kirtimais, pramonei toliau plečiantis, nevyriausybinės organizacijos iškėlė į viešumą faktą, kad Baltijos šalys tapo žaliavos tiekėjais Skandinavijos ir Vakarų Europos šalims.

Ypač daug biokuro, medienos granulių pavidalu, iš Estijos keliauja į Olandiją, Daniją. Estijoje niekam jau nekyla abejonės dėl to, kad miškai ten kertami ir dėl biokuro, o ne tik kitoms reikmėms.

Dabar biokurui naudojama net ir ta mediena, kuri puikiai tinka gaminti aukštesnės pridėtinės vertės produktus – popierių, medienos plokštes, medienos padėklus ir kt.

Biokuro pramonės atstovai dievagojasi, kad miškai dėl biokuro nekertami ir jie naudoja tik tai, kas lieka po kitų kirtimų, bet kai Vyriausybė didindavo valstybinių miškų kirtimo normas, viena iš priežasčių būdavo – didesnis biokuro poreikis arba biokuro kainos sumažinimas.

Biokurui žaliavą turėtų tiekti žemės ūkis. Iš pradžių taip ir buvo. Nepriklausomybės pradžioje buvo pradėtos auginti energetinės plantacijos, buvo reklamuojamos sparčiai augančios hibridinės drebulės, karklai. Bet vėliau jų vietą užėmė miško kirtimo atliekos.

Sugrąžinus biokuro gamybą žemės ūkiui galima būtų išvengti didelės dalies miškų kirtimo, o miškuose susidaranti negyva mediena pasitarnautų miško dirvožemio ir biologinės įvairovės labui.

Dabar biokurui daug iškertama savaiminių jaunuolynų, kuriais yra apaugę nenaudojami žemės ūkio plotai. Tai prieštarauja Vyriausybės siekiui didinti miškingumą, taip pat nepateisinama moraliniu požiūriu.

Jeigu anksčiau vyravo suvokimas, kad miškas kertamas tik tada, kai jis užauga, tai dabar masiškai šienaujami 20-30 metų jaunuolynai, kurie užaugę galėtų pakeisti tuos natūralius miškus, kuriuos dabar negailestingai kerta miškininkai, versdami juos monokultūromis.

Žinote, kaip atrodo pats baisiausias miškas?

Nuvažiuokite į eilėmis pasodintą pusamžį eglyną. Ten praktiškai nėra jokios gyvybės. Žalioji dykuma. Ir labai gaila, kad tokių pseudomiškų gausėja net ir saugomose teritorijose“.

(Nuotraukose matote, koks nuostabus yra natūralus miškas ir kas iš jo lieka, kai mes jį nukertame ir atsodiname vienos rūšies medžiais, pasodintais eilėmis).

Visą straipsnį „Palikime miškus ramybėje“ skaitykite naujausiame ŠIANDIEN numeryje. ŠIANDIEN prenumerata visuose Lietuvos pašto skyriuose, www.prenumeruok.lt; www.prenumeruoti.lt