www.siandien.info

Seimas pradėjo neformalias diskusijas dėl Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Rugsėjo 13 d. įvyko pirmoji Seimo Ateities komiteto surengta politikų ir akademikų diskusija „Kokiomis vertybėmis grįsime ateities Lietuvą“, skirta svarbiausiems valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ klausimams.

Vertybės ir Lietuvos visuomenė

Kolektyvinės monografijos „Lietuvos visuomenės vertybių kaita per dvidešimt nepriklausomybės metų“ autorės prof. Rūta Žiliukaitė ir dr. Aida Savicka apibrėžė termino „vertybės“ prasmę ir aptarė šiandienos Lietuvos vertybinę situaciją.

Nusakiusios, kad vertybės – tai giliai įsišakniję, stabilūs žmonių gyvenimą reguliuojantys principai, mokslininkės pabrėžė, kad viešoji politika, kiek ji yra susijusi su visuomene ir socialiniais procesais, negali išvengti kalbėjimo apie vertybes, nes vertybės yra ir asmens, ir socialinės  tapatybės pagrindas.

A. Savicka: „Vertybės yra tiek asmeninės, tiek bendruomeninės tapatybės šerdis. Bendruomenei jos yra svarbios kaip vidinio tarpusavio ryšio, sutelktumo ir bendros lemties pagrindas, kartu apimantis ir savo skirtingumo nuo kitų bendruomenių suvokimą. Jeigu nėra bendrų, žmonių grupę vienijančių vertybių, tuomet apskritai negalima kalbėti apie tvarų bendruomeniškumą.“

Tuo pat metu, sakė pranešėja, „reikia pripažinti, kad vertybės, būdamos bendruomenių telkimosi ašis, šiuolaikiniame pasaulyje tampa ir labai aštrių konfliktų priežastis, tiek kalbant apie skirtingų tos pačios visuomenės grupių konfliktus, tiek apie konfliktus tarp visuomenių“. 

Apžvelgdama Lietuvos pilietinės visuomenės raidą per pastaruosius 30 metų, R. Žiliukaitė pažymėjo, kad nors mūsų visuomenės pilietinis potencialas auga, joje vis dar išlieka labai aukštas politinio ir socialinio nepasitikėjimo lygis, žemas tolerancijos lygis, joje vyrauja „privatizmo kultūra“ – daugumai piliečių vis dar rūpi beveik vien tik šeimos ir artimųjų gerovė, o bendram interesui teikiama daug mažesnė reikšmė.

Vertybių bendrakūrėjai ir vertybių geismas

Kultūros istorikas Darius Kuolys prisipažino Strategijos projekte įžvelgiantis ne tik vertybes, kurios mūsų visuomenėje realiai egzistuoja, kurios mus sieja arba priešina, bet ir „vertybių geismą, vertybių troškulį“: „Atidžiai skaitydamas Lietuvos ateities vizijos dokumento projektą, tarp eilučių perskaitau žmonių, kaip čia vadinama bendrakūrėjų, pastabas, ir tie bendrakūrėjai, žmonės, su kuriais ekspertai rengė šitą dokumentą, kalba apie vertybes, kurių jie pasigestų – ir pagarbos žmogui, ir laisvės, ir teisingumo. Čia patenka ir visi tie dalykai, kas atrodo žmonėms labai svarbu, – kalba, kultūra, istorija, ryšys su gamta <… > Jei labai atidžiai skaitytume dokumentą, matytume, kad į šituos žmonių lūkesčius arba jų vertybių ilgesį iki galo nėra atsakyta.“

D. Kuolys taip pat atkreipė diskusijos dalyvių dėmesį, kad labai svarbu Strategijoje aiškiai, nebijant įvardyti Lietuvai tenkančių iššūkių ir jos ateities ambicijų turinį: „Mes bijom pasakyti, kas tai yra, ir ta baimė jaučiama, yra iš esmės kalbėjimo baimė, įvardijimo baimė, o visas dokumentas, ta demokratijos dalis, man atrodo, yra pagrįstas dar ir laisvos, savarankiškos visuomenės baime, ji yra užkoduota tekste, ją gali iššifruoti. Manau, kad mes neturėtume savęs bijoti ir to, ko norim, turėtume drįsti išsakyti.“

Prof. Arūnas Poviliūnas sutiko, kad svarstomame dokumente yra nemažai „biurokratinio prado“, kuris daro dokumentą „ne visai gyvu“, todėl, anot jo, Ateities komiteto rengiamos diskusijos, kurių metu akademinė bendruomenė, ekspertai ir politikai turi galimybę aptarti mokslinių tyrimų išvadas, išsakyti kritines pastabas ir įžvalgas, įgalins minėtų trūkumų išvengti.

Pranešimą pristačiusi politologė dr. Ligita Šarkutė antrino anksčiau kalbėjusiems, kad Lietuvos visuomenėje socialinio nepasitikėjimo lygis aukštas, todėl yra sudėtinga pasiekti, jog žmonės aktyviai įsitrauktų į demokratinės visuomenės politinio gyvenimo procesus. Mokslininkė pabrėžė, kad svarbu suvokti, ką reikia padaryti, jog piliečiai norėtų įsitraukti į procesus.

Ji atkreipė dėmesį, kad tokį norą slopina žema visuomenės „vertybinė temperatūra“, netikėjimas savo galimybėmis veikti politikoje, itin menkas pasitikėjimas politinėmis institucijomis.

Pranešėja akcentavo, kad šiame kontekste itin aktualios  institucinės kultūros nuostatos, t. y. kad „valdžia būtų kuo labiau priartinta prie žmogaus, kuo labiau nepastebima, kuo labiau atvira“.

Aplinkos įtaka valstybės ir piliečių klestėjimui

Filosofė dr. Renata Bikauskaitė savo pranešime kalbėjo apie aplinkos, plačiąja šio žodžio prasme, apie gamtos svarbą valstybės ir esamų bei būsimų Lietuvos piliečių klestėjimui. Klimato kaita, ekologinės krizės, bioįvairovės nykimas, pasak jos, ateina iš to, kad žmogus save suvokia kaip gamtos valdovą, kaip šeimininką, kuris gali beatodairiškai naudotis gamtos ištekliais.

„Aplinkos etika siekia tokį požiūrį pakeisti, siekia parodyti, kad žmogus yra tos gamtos dalis, susijęs su tais kitais, kurie yra ne žmogiškos esybės, ir kad tų kitų klestėjimas yra žmogaus klestėjimo pagrindas“, – sakė R. Bikauskaitė.

Ji pažymėjo, kad Strategijoje žmogaus santykis su aplinka, su gamta yra akcentuojamas, bet trūksta „transformacinio užmojo, kur nuo antropocentrinių pozicijų, nuostatų būtų pereita prie neatropocentrinių, prie biocentrinių, prie ekocentrinių, kur į gamtą būtų žiūrima ne tik per žmonių poreikius, interesus, t. y, instrumentiškai, bet kaip į savaiminę vertybę, su kuria santykis teigiamas ne kaip su kažkokiu pavaldžiu dariniu, o kaip su partneriu“.