Jūs esate
Pagrindinis > Savaitė > Premjero globojama trispalvės akcija pasiekė pasaulio lietuvių bendruomenes

Premjero globojama trispalvės akcija pasiekė pasaulio lietuvių bendruomenes

,,Pasitinkant atkurtos valstybės Šimtmetį, Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis tęsia pilietinę akciją „Padovanok Lietuvos vėliavą“, prie kurios prisijungti šįkart pakviestos Bistrampolyje (Panevėžio r.) besisvečiuojančios pasaulio lietuvių bendruomenės”, – pranešė Vyriausybės kanceliarija.

Ministro Pirmininko patarėjas užsienio reikalų klausimais Deividas Matulionis premjero vardu pasveikino kasmetinio pasaulio lietuvių bendruomenių ir jaunimo sąjungų atstovų susitikimo dalyvius bei pakvietė kartu švęsti atkurtos Lietuvos gimtadienį.

„Premjeras dovanoja Jums Lietuvos vėliavą, kaip tautiškumo bei pagarbos savo šaliai simbolį ir kviečia visus pasaulio lietuvius sugrįžti į Lietuvą artėjančio Šimtmečio proga. Kur bebūtume iškelkime Lietuvos trispalvę ir taip padovanokime geriausią Šimtmečio dovaną valstybei – tvirtais ryšiais susietą bendruomenę“, – sakė patarėjas D. Matulionis.

Renginio metu Vyriausybės vadovo patarėjas pažymėjo, kad diasporos lyderiai savo veikla stiprina pasaulio lietuvių vienybę ir Lietuvą. „Labai vertiname bendruomenių veiklą puoselėjant lietuvybę ir garsinant Lietuvos vardą svetur. Jūs įrodėte, kad prie Lietuvos gerovės kūrimo galima svariai prisidėti tiek gyvenant Lietuvoje, tiek užsienyje“, – kalbėjo D. Matulionis.

Pasak patarėjo, Vyriausybės programoje akcentuojama ryšių su užsienyje gyvenančiais tautiečiais išlaikymo svarba. „Esame tvirtai pasiryžę toliau spręsti užsienio lietuviams aktualius klausimus“, – pabrėžė jis.

Pirmasis masinis Šimtmečio renginys vyks jau liepos 6 dieną. Ši unikali tradicija pakvies visus kartu giedoti tautišką giesmę ant 100 Lietuvos piliakalnių ir visame pasaulyje.

Akcija „Padovanok Lietuvos vėliavą“ ragina 2018-aisiais visus lietuvius savo namuose iškelti trispalvę. Ne visos sunkiau besiverčiančios šeimos išgali turėti ją, todėl premjero iniciatyva yra renkamos lėšos www.aukok.lt, siekiant šiems žmonėms padovanoti Lietuvos vėliavas.

Trispalvės istorija

Nuo XVIII a. pabaigos Europoje įsivyravo tendencija valstybėms susikurti nacionalines vėliavas, kurios paprastai būdavo įvairių spalvų juostų deriniai. Lietuvos valstybės vėliava – tautinė vėliava – kurta dviem etapais. Pirmuoju tautinių spalvų ieškojo demokratiškai nusiteikusi bajorija, siekianti atkurti Lietuvos ir Lenkijos unijinę valstybę, antruoju – lietuvių inteligentija, žadinusi tautinę savimonę, o vėliau kūrusi savarankišką Lietuvos valstybę.

Pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas siekia T. Kosciuškos 1794 m. sukilimo laikus: Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos 1794 m. gegužės 18 d. sprendimu mėlyna ir žalia tautine kokarda pasipuošė apie 3000 uniformuotų Vilniaus gvardiečių. Kokardos, segamos prie uniforminių kepurių ir kitų galvos apdangalų, iki 1863 m. sukilimo simbolizavo tautiškumą. Mėlyna spalva reiškė pastovumą, žalia – viltį.

Diskusija dėl Lietuvos ir Lenkijos tautinių spalvų vėl atgijo per 1830-1831 m. sukilimą. Buvo siūloma mėlyna, balta ir raudona, balta ir raudona simbolizavo Lenkiją, mėlyna – Lietuvą. Taip pat buvo siūloma balta ir raudona arba tik balta vėliava. 1831 m. vasario 7 d. Lenkijos karalystės seimas nutarė tautine laikyti baltą ir raudoną Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbų spalvos kokardą.

Šį sprendimą kritikavo kairiųjų atstovas Joachimas Lelevelis, pavadinęs baltą ir raudoną Seimo spalvomis, atstovaujančiomis aristokratijai ir monarchijai, todėl vieni sukilėliai dėvėjo baltą ir raudoną, kiti – baltą, raudoną ir mėlyną kokardą.

Dar kartą tautinių spalvų problema iškilo per 1863 m. sukilimą – sukilėlių jungtiniame herbe Lenkijos erelis pieštas raudoname, Lietuvos raitelis – mėlyname (turėjo būti raudoname), o Rusios arkangelas Mykolas – baltame lauke. Šias spalvas imta naudoti ne tik kokardose, bet ir vėliavose, vadinti jas tautinėmis spalvomis. Numalšinus 1863 m. sukilimą tautinės vėliavos kūrimu ėmė rūpintis nauja, daugiausia valstiečių kilmės, lietuvių inteligentija.

Pirmą kartą pačioje Lietuvoje kokia turėtų būti tautinė vėliava, svarstyta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m.

Pirmosios vėliavos, naudotos kaip tautinės, dėl Rusijos valdžios vykdomos priespaudos ir persekiojimų atsirado ne Lietuvoje, o užsienyje. Jau nuo XVII a. buvo žinoma Mažosios Lietuvos žalia, balta ir raudona vėliava. Ją 1829 m. perėmė Karaliaučiaus studentų korporacija „Lituania”, 1885 m. Birutės draugija Tilžėje. Nuo 1914 m. ją dažnai kėlė JAV lietuviai, pabėgėliai į Rusiją, 1918 m. lietuviai kariai Pirmojo pasaulinio karo Rumunijos fronte. Ypač daug vėliavų bei tautinių juostų sukūrė JAV lietuvių draugijos.

1894 m. sukurta mėlyna ir balta, balta ir mėlyna vėliava su raiteliu viduryje. Pastaroji – audeklas, padalytas į 2 lygias baltos (prie koto) ir mėlynos spalvos dalis, 1900 m. Susivienijimo lietuvių Amerikoje suvažiavimo paskelbta tautine. Kitos lietuvių draugijos turėjo mėlyną (1898 m., Vestvilis, Ilinojaus valstija), raudoną, geltoną ir mėlyną (1900 m., Niujorkas), raudoną, baltą ir mėlyną (1905 m., Čikaga), baltą, raudoną ir mėlyną (data nežinoma, Čikaga), raudoną, žalią ir mėlyną (data nežinoma, Baltimorė), raudoną, žalią ir geltoną (1912 m., Baltimorė), mėlyną, baltą ir raudoną (1914 m., pretendavo į tautines spalvas), geltoną, žalią ir raudoną (1914 m., Čikaga) ir kitokių vėliavų.

Tokią įvairovę lėmė lietuvių grupelių susiskaldymas ir išsibarstymas – tautinės vėliavos idėjai įgyvendinti trūko stipraus vienijančio centro, galinčio suvienodinti tą ar kitą vėliavos variantą.

Pirmą kartą pačioje Lietuvoje kokia turėtų būti tautinė vėliava, svarstyta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Jonas Basanavičius „Vilniaus žiniose” prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusiomis raudono lauko vėliavas daugeliui visuomenės veikėjų LDK vėliava neatrodė priimtina kaip atsikuriančios valstybės simbolis. Be to, J. Basanavičiaus pasiūlymas daug kam buvo nepriimtinas, nes Vytis raudoname lauke visada buvo valstybės vėliava.

Rimtos diskusijos dėl šalies vėliavos Lietuvoje atsinaujino tik 1917 m. 1917 m. birželio 6 d. lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime J. Basanavičių vėl siūlė vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, bet daugeliui susirinkusiųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės vėliava neatrodė tinkama būti tautine vėliava, be to, ji laikyta perdėm sudėtinga, nelengvai pasiuvama.

Nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Ja per konferenciją buvo papuošta Vilniaus miesto teatro salė. Šios dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose, juostose. Tam pritarė ir JAV lietuviai. Tačiau konferencijos dalyviams A. Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri.

Per konferenciją buvo parengtas dar vienas Lietuvos vėliavos projektas – archeologo Tado Daugirdo, kuris daugiau nei kiti vėliavų kūrėjai buvo susipažinęs su heraldika. Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija dėl vėliavos galutinai nieko nenusprendė, bet pavedė tai išspręsti sudarytai Lietuvos Tarybos komisijai, į kurią įėjo J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas.

Komisija nusprendė A. Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona spalva. Komisijos 1918 m. balandžio 19 d. protokolas skelbė, kad tautinę vėliavą sudaro trys spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje; vėliavos viršutiniame kampe, prie koto arba jos viduryje, privalo būti valstybės herbas. Tokią vėliavą 1918 m. balandžio 25 d. vienbalsiai patvirtino Lietuvos Taryba ir nutarė ją, gavus Vokietijos okupacinės administracijos leidimą, iškelti Vilniuje, Gedimino pilies bokšte. Spaudoje pasirodžius nepagarbiam straipsniui apie Vokietijos vėliavos nuleidimą ir lietuviškosios pakėlimą, vokiečiai į bokštą sugrąžino savo vėliavą, o trispalvę leido kelti žemiau arba šone.

Lietuvos Tarybos Prezidiumas šios teisės atsisakė. Vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus 1919 m. sausio 1 d. vakare Vilniaus komendanto K. Škirpos iniciatyva Lietuvos trispalvė antrą kartą iškelta Gedimino pilies bokšte, prie jos pastatyta sargyba, vėliava pagerbta šūvių salve. Trispalvė pilies bokšte plevėsavo iki sausio 6 d., kai Vilnių užėmė Raudonoji armija. 1997 m. liepos 3 d., Lietuvos Respublikos Seimas sausio 1 d. paskelbė Lietuvos vėliavos diena.

1922 m. pirmojoje Lietuvos valstybės Konstitucijoje ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta viena valstybės vėliava – geltonos, žalios, raudonos spalvos derinys be herbo. Ypač smarki diskusija kilo 1936 m.: vieni siūlė geltoną juostą dėti į vidurį – to reikalaujanti heraldika. Kiti tinkamiausia laikė Mažosios Lietuvos žalią, baltą ir raudoną vėliavą. Mstislavas Dobužinskis siūlė geltoną, raudoną ir baltą arba baltą, raudoną ir geltoną vėliavą, atitinkančią jo kurto herbo spalvas. Siūlyta net statmenų juostų žalia, balta ir žalia vėliava su raudonu dvigubu kryžiumi viduryje.

1938 m. Konstitucijoje trispalvė išliko, jos spalvos įvardytos Lietuvos tautinėmis spalvomis. 1940 m. gegužės 8 d. Valstybės herbo komisija pateikė Prezidentui M. Dobužinskio siūlomą geltonos, raudonos ir baltos vėliavos, kurios vienoje pusėje per vidurį pavaizduotas valstybės herbas, kitoje – Gediminaičių stulpai, projektą. Tolesnius sprendimus 1940 m. birželio nutraukė TSRS okupacija.

1940 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vietoje trispalvės valstybine vėliava paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe. 1953 m. liepos 19 – 1988 m. spalio mėn. LTSR administracijos naudotoje vėliavoje buvo raudonos, baltos ir žalios horizontalios juostos, atitinkamai 8/12, 1/12 ir 3/12 vėliavos pločio.

Okupaciniu laikotarpiu įvairiomis progomis (ypač vasario 16 d.) žinomų ir nežinomų disidentų tautinė trispalvė kai kuriuose objektuose, viešose vietose būdavo iškeliama slapta kaip pasipriešinimo režimui ženklas.

Devinto dešimtmečio pabaigoje Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių, Sąjūdžio ir kituose viešuose visuomenės renginiuose pradėta kelti tautinę vėliavą. 1988 m. spalio 7 d. ji oficialiai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Visuomenės spaudžiama 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos vienuoliktojo šaukimo dešimtoji sesija pakeitė LTSR Konstituciją ir geltonai, žaliai ir raudonai vėliavai suteikė valstybės vėliavos statusą.

Vėliavos spalvos (geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei) atkurtos iš nepriklausomos Lietuvos vėliavų, kurias išsaugojo muziejai ir pavieniai asmenys. Geltona reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia – gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudona – žemę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują. Lietuva pirmoji iš „sąjunginių respublikų” atkūrė savo istorinę vėliavą.

Sprendimas dėl vėliavos keitimo galiojo ir TSRS, todėl Maskvoje lietuviška trispalvė kabėdavo šalia kitų „sąjunginių respublikų” vėliavų. Kadangi visų jų viršuje buvo raudona spalva, vėliavas kabinę darbininkai ne kartą yra suklydę ir pakabinę apverstą lietuvišką trispalvę. Tuo metu dar nebuvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

1989 m. sausio 25 LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas patvirtino vėliavos spalvinį etaloną ir iš sovietinių vėliavų perimtas ilgio ir pločio proporcijas (1:2). 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino tautinės trispalvės kaip valstybinės vėliavos statusą (15 str.). 2004 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos Seimas atkūrė senąsias vėliavos proporcijas (3:5).

Šaltinis: Wikipedia

Verslaspolitika.lt

Parašykite komentarą

Top