Gintaras LUČINSKAS, kraštotyrininkas; www.siandien.info

Ežerai, lyg veidrodis, atspindi mūsų požiūrį į mus supančią aplinką. Prie vandens ieškome dar žmogaus nepaliestų vietų poilsiui ar atsipalaidavimui nuo kasdieninių rūpesčių. Čia mes leidžiame savo laisvalaikį maudydamiesi ar plaukiodami valtimi, ar tiesiog džiaugdamiesi ramybe.

Kiekvienas vandens telkinys turi didesnę ar mažesnę įtaką jo aplinkai. Aplink jį laikui bėgant susiformuoja savitas kraštovaizdis su prie pakrančių sąlygų prisitaikiusiomis ekosistemomis. Prie natūralių vandens telkinių visa tai yra susiformavę per daugelį amžių ir šiuo metu kinta nežymiai. Vandens telkiniai daro didelę įtaką ir žmogaus gyvenimo sąlygoms.

Anksčiau žmonių apsigyvenimą prie vandens telkinių lemdavo ekonominiai ir socialiniai motyvai – pirmiausia tai buvo vandens šaltinis, žvejybos vieta. Šiuo metu kūrimuisi ar poilsiavimui ežerų pakrantėse vis daugiau įtakos turi gražesnis kraštovaizdis, palankios poilsio sąlygos, mikroklimato įtaka. Dėl garavimo iš vandens telkinio jo pakrantėse padidėja oro drėgmė bei sumažėja temperatūros kitimo amplitudė. Oro drėgmės pokyčiai teigiamai veikia ir žmogaus savijautą.

Ežerai yra neatsiejama Lietuvos ir daugelio šalių kraštovaizdžio dalis. Dideli ar maži, seklūs ar gilūs – visi jie unikalūs gamtos dariniai, kuriais mums lemta naudotis, bet prieš tai – pažinti. Ežerai – dėkingas gamtos pažinimo objektas. Todėl nenuostabu, kad susidomėjimas ežerų tyrimais Lietuvoje vis didėja. Daugų (Didžiulio) ežeras yra Dainavos krašto pasididžiavimas net tik savo legendomis, grožiu, bet ir turizmo požiūriu, nes ežeras ypač tinkamas vandens turizmui.

Ežeras ir jo aplinka sukuria savitą kraštovaizdį, kuris sudaro geras sąlygas tiek aktyviam, tiek pasyviam poilsiui ar pažintiniam turizmui.

Daugų (Didžiulio) ežeras

Daugų apylinkėse gamta „paliejo“ daug mažesnių vandens šlakelių – ežerėlių, kuriems vietos žmonės davė gražius dzūkiškus vardus: Ilgelis, Dėlukas, Gilūšis, Lynelis, Nedzingis, Neveiglas, Nosas, Niedulis, Salinis, Savistas, Suvingis ir kt. Tai Daugų ežerynas, kurio branduolį sudaro du lygiagretūs dubakloniai, o šiame ežeryne pats didžiausias yra Daugų ežeras.

Daugų ežeras yra Pietinėje Lietuvos dalyje, Alytaus rajono rytiniame pakraštyje, Daugų seniūnijoje, pietrytinė ežero pakrantė siekia Varėnos rajoną. Šiaurinėje ežero pakrantėje, pusiasalio sąsmaukoje, įsikūręs Daugų miestelis. Ežero geografinė padėtis: 54⁰ 21^‘ N ir 24⁰ 22‘ E, o jo paviršiaus altitudė 130,6 m virš jūros lygio.

Daugų ežeras savo dydžiu ir forma išsiskiria iš kitų Lietuvos ežerų. Jo plotas svyruoja priklausomai nuo potvynių, minimalus 912 ha, maksimalus 954 ha. Didžioji – pietvakarinė – jo dalis dar vadinama Didžiulio ežeru. Tai yra ledyninės kilmės ežeras, susidaręs ledynams tirpstant ledyninėje vagoje, ištįsusioje lygumoje, beveik iš visų pusių apsuptoje galinėmis morenomis. Ežeras įgavęs labai įdomią savotišką konfigūraciją: primena nevisiškai taisyklingą H raidę su kepurėle. Jos abu šonai ištįsę iš šiaurės vakarų į pietryčius.

Ežere yra du gana dideli pusiasaliai ir keletas mažų salelių. Dugno reljefas visame ežere labai sudėtingas: daubos, iškilimai, seklumos, salos. Pietvakarinėje ežero atšakoje vyrauja 30-40 m gyliai; didžiausias gylis yra šiauriniame jos gale, ties Žydkapiais – 44 m., o vidutinis gylis – 13 m. Ežerą supa kalvotas – daubotas reljefas. Į Daugų ežerą įteka Nevengla ir 9 bevardžiai upeliai, o išteka tik Abista. Daugų ežeras priklauso Merkio baseinui.

Visos Daugų ežero pakrantės, išskyrus pusiasalius, tankiai apgyvendintos. Be Daugų miestelio, paežerėje yra Doškonių, Andriūnų, Papiškių, Sokonių, Padaugės, Bukaučiškių ir Dvarčėnų kaimai.

Lietuvoje yra 2833 ežerų, kurių plotas didesnis negu 0,5 ha. Bendras jų paviršiaus plotas – 87 643 ha. Pagal savo plotą Daugų ežeras priklauso prie didžiųjų, o pagal gylį – prie giliųjų Lietuvos ežerų.

Ežero pavadinimo kilmė ir dvivardiškumas

Kalbininkas prof. A. Vanagas rašo, jog Daugų vardo kilmė neaiški. Greičiausiai tai asmenvardinis vietovardis. Tiesa, asmenvardis (pavardė) Daugas dabar nežinomas. Bet jis galėjo būti anksčiau, nes Pietų Lietuvoje yra užfiksuota pavardė Daugevičius. Tokiu būdu, vietovardis Daugai būtų susidaręs iš asmenvardžio (vėliau pavardės) Daugas daugiskaitos (Vanagas, 2004). Mokslininko Č. Kudabos nuomone, seniausias didžiojo ežero vardas buvęs Daugas. Pietiniame jo pakraštyje yra kaimas Padaugė. Daugų miestelio vardas irgi kilęs nuo ežero vardo. Pusiasalis taip pat vadinamas Daugų sala.

Daugų ežeras dar vadinamas Didžiulio vardu, matyt, todėl kad ežeras didelis (didžiulis). Labai dažnai rašoma abu pavadinimai Daugų (Didžiulio) ar Didžiulio (Daugų) ežeras. Seniausių laikų aprašymuose (Miškinis, 2002) minimas tik vienas – Daugų – ežero pavadinimas. Lietuviškoje enciklopedijoje nurodomas irgi vienas pavadinimas – Daugų ežeras (LE, 1937). V. Chomskis ir P. Škeliovaitė, aprašydami Daugų ežero rininę kilmę visai nemini pavadinimo Didžiulis.

K. Bieliukas, pateikdamas Daugų ežero morfometrinius duomenis, taip pat nemini Didžiulio pavadinimo (Bieliukas, 1959). A. Stanaitis, labai išsamiai aprašęs Daugų ežerą, nei karto nepaminėjo pavadinimo Didžiulis (Stanaitis, 1961).

Č. Kudaba, aprašinėdamas Daugus ir jų apylinkes, užsimena, kad Daugų ežerą daug kas įpratęs ir Didžiuliu vadinti (Kudaba, 1970). Tačiau K. Gaigalis ir J. Jablonskis, aprašydami didesnius Pietryčių Lietuvos ežerus jau nurodė dvigubą ežero pavadinimą – Didžiulis (Daugų) ežeras (Gaigalis, Jablonskis, 1976). Lietuviškoje tarybinėje, Tarybų Lietuvos ir Visuotinėje lietuvių enciklopedijose pateikiamas Didžiulio ežero pavadinimas, tik kaip paaiškinimą nurodant ir Daugų pavadinimą (LTE, 1978; TLE, 1985; VLE, 2003).

B. Kviklys rašo Daugų ežero pavadinimą, bet nurodo, kad senasis ežero vardas buvo Didžiulis (Kviklys, 1989). J. Čepelė turistiniame leidinyje mini Didžiulio ežerą, nurodydamas, kad jis dar vadinamas Daugų ežeru. Turistiniame topografiniame žemėlapyje ežero pavadinimas užrašytas – Didžiulis.

A. Semaška kelionių vadove rašo, kad Daugų ežero pietvakarinė – Didžioji – dalis dar vadinama Didžiulio ežeru (Semaška, 2006). J. Jablonskis ir A. Jurgelėnaitė straipsnyje apie Lietuvos ežerų statistiką rašo du pavadinimus – Didžiulis (Daugų) ežeras (Jablonskis, Jurgelėnaitė, 2007). Po 1990 m. išleistuose topografiniuose ar turistiniuose žemėlapiuose ežero pavadinimas nurodamas – Didžiulis.

2008 m. Geologijos ir Geografijos instituto specialistų parengtoje steigiamo Daugų regioninio parko ir jo zonų ribų plano bei tvarkymo programoje minimi 3 ežero pavadinimo variantai: Daugų, Didžiulis, Daugų (Didžiulis) ežeras, o pateiktuose 3-juose žemėlapiuose ežeras įvardijamas kaip Didžiulis.

Nepavyko išsiaiškinti tikslios datos nuo kada ir kodėl Daugų ežeras dar vadinamas Didžiulio vardu, tačiau Lietuvoje yra nemažai ežerų, kurie vadinami dviem vardais. Spėjama, kad ežero dvivardiškumas galėjo atsirasti su dviem skirtingo laikmečio kartografavimais.

Ežero ištirtumas

Iš mokslinės literatūros žinoma, jog pirmieji tyrimai Daugų ežere buvo atlikti 1931 m. birželio mėnesį. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto geografijos katedros darbuotojai atliko ežero gilumų matavimus. Neabejotina, kad jie darė ir kitus tyrimus, kadangi 1937 m. išleistoje enciklopedijoje aprašomi Daugų ežero hidrografiniai duomenys, pateikiama batigrafinė kreivė (LE, 1937). Iš K. Bieliuko rankraštinio darbo sužinota, kad taip pat prieškaryje – 1938 m. žiemą Žemės ūkio ministerijos specialistai nuo ledo atliko batimetrinius matavimus.

Jau sovietmečiu, pokaryje, vykdant Komunistų partijos direktyvas., kad būtų plačiu mastu išvystyti darbai žuvivaisos srityje, o ypač vidiniuose vandens rezervuaruose, Lietuvos biologams, ypač ichtiologams ir hidrobiologams, buvo iškelti uždaviniai žuvies produkcijos išteklius padidinti 3,9 karto per penkmetį. Todėl Lietuvoje vienas iš tokių pirmųjų kompleksinio ežerų tyrimo darbų buvo Daugų ežero tyrimai.

947 m. ir 1948 m. liepos – rugpjūčio mėn. ekspedicijose Vilniaus Valstybinio universiteto Aukštesniųjų ir žemesniųjų augalų, Bestuburių zoologijos ir Bendrosios biologijos katedrų mokslininkai ir studentai, vadovaujami P. Snarskio, B. Adomavičiūtės, M. Natkevičaitės ir A. Minkevičiaus, atliko Daugų ežero ir artimesnių apylinkių botaninius, floros ir fitoplanktono tyrimus. Be kita ko, konstatuota, įskaitant kultūrinius ir dekoratyvinius augalus, apie 650 žiedinių ir sporinių induočių rūšių. Ežero tyrimo duomenys pirmoje eilėje turėjo floristinės reikšmės.

Remiantis ežero makrofitų ir planktono tyrimo duomenimis, nustatytas ežero tinkamumas žuvims neršti ir maisto ištekliai žuvims maitintis. Tais pačiais tyrimais nustatytas ir biologinis ežero pobūdis. Daugų ežero tyrimai tuo laiku atliko svarbų vaidmenį – sukėlė biologų susidomėjimą hidrologijos klausimais, ir nuo 1952 m. buvo pereita prie kitų Lietuvos ežerų tyrimų (Daugų ežero botaniniai tyrimai, 1954).

1957 m. V. Chomskio ir P. Škeliovaitės darbe, kuriame nagrinėjama rinos ir rininiai ežerai, aprašomas ir Daugų ežeras. Visos Lietuvos aukštumos yra išraižytos latakų, kurie geografinėje literatūroje vokiečių pavyzdžiu vadinamos rinomis. Rinų atšlaitės susideda iš trijų dalių, ir tuo dėsningumu rinos skiriasi nuo kitų neigiamų reljefo formų.

Kitas būdingas rinų bruožas yra dėsningas duobių ir seklumų išsidėstymas išilgai rinų ilgių. Nuotoliai tarp duobių kiekvienoje rinoje yra maždaug vienodi. Vietos gyventojai dažnai šias neigiamas reljefo formas vadina ilgiais. Kadangi rinos yra dažniausiai užpildytos vandens, tai tokio pobūdžio ežerai dažnai vadinami Ilgiais, Ilgeliais. Būdingas rininių ežerų krantinių bruožas yra pailgos formos, apskrita viršūne įlinkiai, vietos žmonių vadinami kojomis.

Daugų ežeras yra priskirtas prie heterogeomorfinių rininių ežerų, į kurių dubenį įeina kelios rinos. Šios grupės ežerai dar skirstomi į 2 pogrupius. Daugų ežeras priklauso pirmam pogrupiui, kuriam priskirti ežerai, sudaryti iš lygiagrečių rinų. Šio pogrupio ežerų dubenys pasižymi didele reljefo sąskaida. Čia, be duobių ir seklumų, randami  povandeniniai kalvagūbriai. Dažnai kalvagūbrių viršūnės išsineria salų ir pusiasalių pavidalu iš vandens. Kalvagūbriai, paprastai, skiria vieną riną nuo kitos.

1959 m. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Geologijos ir geografijos instituto darbuotojas K. Bieliukas, tyrimų ataskaitoje aprašydamas Daugų, Dusyno, Limino, Mūšiejaus ir Sartų ežerų morfometriją, konstatavo ir Daugų ežero morfometrinius duomenis. Jis naudojosi topografiniu žemėlapiu ir ežero planu.

Aprašyme autorius nurodo, kad Daugų ežere batimetrinius darbus nuo ledo atliko Žemės ūkio ministerijos technikai 1938 m. Ežere jie tuos darbus atliko labai detaliai ir tiksliai pagal vadinamąjį kvadratinį metodą. K. Bieliukas, pasinaudojęs tais duomenimis, atliko morfometrinius skaičiavimus, sudarė batimetrinį ežero planą bei batigrafines kreives, taip pat padarė ežero morfometrinį aprašymą (Bieliukas, 1959).

1961 ir 1969 m. A. Stanaitis, aprašydamas Daugų ežero geomorfologinę padėtį, pakrančių reljefą, pateikdamas ežero morfometrinius duomenis, ir kiti vėlesni autoriai, rašydami apie Daugų ežerą, naudoja 1931, 1947–1948, 1959 m. mokslinių tyrinėjimų duomenis. A. Stanaitis sudarė ir pateikė Daugų ežero reljefo brėžinį.

1970 m. Č. Kudaba, aprašydamas Daugus ir jų apylinkes, plačiau pateikia informacijos apie Daugų ežero reljefą. Jis rašo, kad ežeras susitvenkęs siaurų pradubų labirinte, kuris yra 18 km ilgio. O tos pradubos žiojėja dideliame nelygiame duburyje. Šiaurinėje dalyje jos siauresnės, turi statesnius ir aukštesnius šlaitus, yra gilesnės, o pietvakariuose krantai menkai iškyla. Todėl šiaurinėje dalyje ežeras įsispraudęs siauruose, stačių šlaitų suremtuose įdubimuose ir be žymesnių atabradų leidžiasi į gelmę.

Pietinėje dalyje, kur nėra aukštesnių šlaitų, užlietos ne tik pradubos, bet ir platesni duburio dugno plotai. Dėl to čia labai plačios atabradinės seklumos, paplūdimiai. Kai kur jie platesni nei 100 m. tačiau ir čia yra virtinė gilių duobių po 20, 30 ir daugiau metrų gylio. Apylinkes puošia 18 mažesnių ežerų, kurių vandens lygis yra žymiai aukščiau, todėl daugumos jų vandenys mažais upeliais teka į Daugų ežerą. Vandens perteklius iš Daugų ežero Abistos upeliu nuteka į Varėnę.

K. Gaigalis ir J. Jablonskis, aprašydami Pietryčių Lietuvos ežerus, nurodo, kad Merkio baseine yra 175 ežerai, kuriems priklauso ir Didžiulio (Daugų) ežeras. Rašydami apie ežerų rininę (lovinę) kilmę, nurodo, kad didžiausio Lietuvoje Drūkšių ežero, taip pat ir Didžiulio (Daugų) ežero dubuo sudarytas iš rinos ir prie jos prigludusios didelės morenų atitvertos daubos. Konstatuojama, kad hidrologiniu požiūriu ištirta maža dalis Lietuvos ežerų.

1986–1989 m. buvo tiriama bendro fosforo ir azoto kiekio kaita Nemuno baseino ežeruose. Pagal išmatuotą biogeninių medžiagų koncentraciją Daugų ežeras buvo priskirtas prie švariausių ežerų.

2004 m. siekiant įvertinti Daugų (Didžiulio) ežero panaudojimo aktyviam poilsiui galimybes, bendradarbiaujant su Lietuvos geologijos institutu buvo parengtas ežero batigrafinis žemėlapis.

2007 m. anglų kalba leidžiamame žurnale D. Bauža savo straipsnyje vertina Lietuvos kraštovaizdžio struktūros pasikeitimus XX a. antroje pusėje (nuo 1950 iki 2000 m.) įvairiuose pasirinktuose kraštovaizdžio etalonuose. Kraštovaizdžio etalonai, jų tarpe ir fliuvioglacialinis Daugų etalonas, pasirinkti A. Basalyko klasifikacijoje pasiūlytais kraštovaizdžio tipais. Pagal kartografinius duomenis ištirtas ir Daugų – Kalesnykų subregionas Pietų Lietuvoje.

2007–2008 m. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) specialistai parengė Daugų regioninio parko (RP) ir jo zonų ribų plano projektą bei tvarkymo programą. Tekstinę dalį sudaro Daugų RP ir jo zonų ribų plano bei tvarkymo programos sprendiniai ir teritorijos taikomoji analizė, o grafinę dalį sudaro Daugų RP ir jo zonų ribų planas, teritorijos taikomųjų tyrimų brėžinys, rekreacinio naudojimo sistemos brėžinys. Pagrindinis Daugų RP, kurio plotas 7883 ha,  steigimo tikslas – unikalaus Daugų ežeryno gamtinio – kultūrinio kraštovaizdžio apsauga.

Svarbiausias kuriamo Daugų RP akcentas Daugų (Didžiulio) ežeras geografiškai būtų vidurinėje parko dalyje. Projekte pasiūlytos optimalios steigiamo regioninio parko ir jo zonų ribos, atliktas saugomų gamtos bei kultūros paveldo vertybių apibūdinimas ir kraštovaizdžio rekreacinio potencialo analizė, numatytos  kraštovaizdžio ir ekosistemų apsaugai vertingas teritorijos, pasiūlytos regioninio parko apsaugos, tvarkymo ir naudojimo kryptys.

Akcentuojama, Daugų ežeras – pagrindinis hidrografinis ir kraštovaizdžio objektas, kurio pagrindu formuojamas regioninis parkas, nes būtent sudėtingas ir raiškus reljefas su kalvynais bei ežeringais duburiais lemia estetinę parko kraštovaizdžio vertę. Daroma išvada, kad Daugų ežeras yra nacionalinės svarbos objektas ir vertingas visais aspektais, siūloma nagrinėti Daugų (Didžiulio) ežero kraštovaizdžio draustinio steigimo galimybę.

Tačiau Daugų regioninio parko steigimas nukeltas vėlesniam laikui, kadangi 2008 m. balandžio 14 d. susirinkimo metu žemės, miško savininkai bei gyventojai (daugiau kaip 200 žmonių) nepritarė tokio parko įsteigimui.

Daug legendų ir padavimų yra apie Daugų ežerą. Be to, čia ant Daugų ežero buvo subrandinta ir Nepriklausomybės idėja 1917 m. vasarą.

Parengta pagal spaudai rengiamą knygą: „Daugų ežeras: legendos ir faktai”.