• 

Kęstutis Jaskelevičius

Kiekvienas, kuris sugeba išauginti dvi kviečių varpas toje vietoje, kur anksčiau augo tik viena, nusipelnė didžiausio žmonijos pagyrimo; savo šaliai jis duoda daugiau nei visi politikai kartu paėmus.

Džonatanas Sviftas, D.Britanijos rašytojas, satyrikas

Kaimo svarbą tautos gyvenimui ir jo istorinei raidai sunku būtų pervertinti. Ar ne kaimas šimtmečiais buvo tautiškumo ir tradicijų puoselėtojas?

Ar ne į kaimus ir nedidelius miestelius ekspedicijas nūnai rengia kalbininkai, tyrinėjantys lietuvių kalbos tarmių paplitimą ir jų persipynimus?

Ar ne kaimo pirkiose iš kartos į kartą būdavo perduodami papročiai, dainos, amato įgūdžiai? Ar ne kaimo vyrai pirmieji patraukė į miškus organizuoti partizaninio pasipriešinimo Tarybų Sąjungai okupavus kraštą?

Pagaliau ar ne kaimas tylomis, ir ne tik, sugebėdavo pasipriešinti galingesnių ir įtakingesnių kultūrų invazijai?

Tuomet, kai miesto bendruomenė, ko gero, dorai pati nesuvokdama, mėgdžiojo svetimšalių manieras, madas, valgius, o, bjauriausia – svetimą kalbą, kai miestas sparčiai risdavosi nutautėjimo nuokalne, kaimo bendruomenė dėl savo konservatyvumo, tą riedėjimą atsverdavo, išsaugodavo savotišką balansą tarp menamo modernumo ir paprotinio konservatyvumo.

Lūžiai kaimo ekonomikoje

Trys dešimtmečiai – laikotarpis netrumpas, jo pakanka, kad ekonomikoje, o sykiu ir žmonių gyvenime įvyktų esminiai lūžiai. Lietuvos kaime ir žemės ūkio gamyboje šiuos lūžius tenka laikyti tiesiog praradimais.

Tradicine kone šimtmetį buvusi žemės ūkio gamybos struktūra, kurioje vyravo gyvulininkystės produktų gamyba, šlovinusi mūsų kraštą Vakaruose ir Rytuose, suiro.

Gamybos struktūros pokyčiai vyko spontaniškai, ūkininkai siekė tiesiog išgyventi kilusioje ir vis dar tebesitęsiančioje ūkinėje suirutėje, kabinosi už ES piniginių išmokų – išmaldos, investicinių projektų, ieškojo galimybės kaip nors be nuostolių parduoti produkciją. Skaičių dinamika byloja, kad, kaip nebūtų apmaudu, šie pokyčiai vyks ir artimiausios bei vidutinės trukmės laikotarpiais.

Vyks, nes nesugebame suvokti, kad nesame ir nebūsime intensyvios industrinės žemdirbystės kraštas, kur, kiek akys užmato, plyti monokultūrų laukai, o juose bręsta modifikuoti rapsai ar dar kokios svetimybės.Viena, tam yra nepalankios klimatinės sąlygos, o, antra, visa išstumianti augalininkystė tiesiog svetima lietuvio žemdirbio pasaulėjautai.

Niekuomet nebuvome ir netapsime prekinių grūdų kraštu. Pakilusi Rusija, kurioje grūdų derlius jau perkopė šimtą milijonų tonų, kada nors atsigausianti Ukraina, užtvindys pasaulio rinkas, kuriose mūsų produktas bus nekonkurencingas nei kainos, nei kokybės atžvilgiu. Didžiąja dalimi esame pašarinių grūdų augintojai, o rapsų nualintos dirvos pareikalaus ne vienerių metų poilsio.

• 

Todėl sugrįžimas prie ankstesnės žemės ūkio gamybos struktūros anksčiau ar vėliau prasidės. Nepaisant to, būsime mes ES, ar nebūsime.

Kokia nūdienos žemės ūkio ekonomikos panorama? Žemės ūkio ir su juo susijusių veiklų dalis šalies BVP sumažėjo labai ryškiai – nuo 8,5 proc. 1995 m. iki 2,8 proc. 2017 m. Ir tai, matyt, dar nėra šio proceso pabaiga – 2024-2025 m. žemės ūkio indėlis gali sumažėti iki 1,6 -1,5 proc.

Todėl gali džiūgauti tie, kuriems agrarinio krašto etiketė žeidė savimeilę. Bėda tik ta, kad mažėjant žemės ūkio indėliui, nesugebėjome persiorientuoti nei į aukštųjų technologijų, nei į kuo nors išsiskiriančių paslaugų šalį. BVP struktūra tapo vienpusė, būdinga menkai industriniu požiūriu išsivysčiusiems kraštams.

Net trečdalį pridėtinės vertės sukuria kelios primityvaus tarpininkavimo sritys: didmeninė ir mažmeninė prekyba, transportas ir logistika. Ir tik penktadalis sukuriamos pridėtinės vertės tenka apdirbamajai pramonei.

Kaimas netenka žmonių

Menkstant žemės ūkio indėliui, mažėja ir čia dirbančių žmonių. Antai, jei 1995 m. agrariniame sektoriuje darbavosi arti ketvirtadalio bendrojo gyventojų skaičiaus, tai 2017 m. žemės ūkyje dirbo vos 6,7 proc. Pokytis itin ryškus. Kur dingo žemdirbiai? Didžioji jų dalis perėjo į kitas veiklos sritis miestuose, statybų sektorių, papildė emigrantų gretas.

Pakitus vidinei gamybos struktūrai, nemažai žemdirbių ėmėsi augalininkystės, kur darbo rankų poreikis yra mažesnis nei gyvulininkystėje. Pagaliau nemažai įtakos turėjo ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės gamybos piniginė pagunda – daug kas tapo namisėdomis pensininkais arba susirado kitą veiklos sritį.

Vidiniai gamybos struktūros pokyčiai ryškūs ir gyvulininkystėje. Antai ūkininkų ūkiuose pagamintų gyvulininkystės produktų dalis sumažėjo nuo 48 proc. 1993 m. iki 31 proc. 2017 m. Augalininkystėje laukus užkariavo žieminiai ir vasariniai rapsai.

1993 m. juos augino vos viena kita žemės ūkio bendrovė, o 2017 m. šie augalai tapo kuo rimčiausiu konkurentu kitoms grūdinėms kultūroms – ūkininkai tais metais prikūlė 393 tūkst. t, bendrovės – 151 tūkst. t rapsų. Tačiau per rapsų derlių „kerta“ įnoringos klimato sąlygos, kaip kad šiemet – prognozuojama, kad rapsų derlius gali būti perpus mažesnis. Bendras grūdinių kultūrų derlius per trisdešimtmetį išaugo gana kukliai – 2017 m. lyginant su 1984 m. vos 57 proc. Permainingo klimato krašte grūdų auginimas neturi šviesios perspektyvos.

Dėl didelės finansinės rizikos grūdų pasėlių vengia draudimo bendrovės. Pardavimo sunkumai, nestabilios grūdų kainos pasaulio rinkose, nuolat stiprėjanti Rusijos konkurencija augalininkystės sektoriaus žemdirbius laiko įtampoje. Užderės – neužderės, parduosiu – neparduosiu, laiku atsiskaitysiu su banku ir kitais kreditoriais – ar nesugebėsiu.

• 

Todėl nemažai žemdirbių balansuoja ties bankroto slenksčiu – pakaks vieno nesėkmingo sezono, kad išlėktumei per kaminą. Gelbsti nebent ES piniginės išmokos, tačiau keičiantis BŽŪP politikai, gali sunykti ir išmokų kišenė. Žemdirbiai tarpusavyje niekaip nesutaria dėl rizikos fondo sukūrimo.

Tuo metu nacionalinis biudžetas jau seniai kratosi grūdų augintojų,vis nori kokiais būdais gaivinti guvulininkystės ūkius.

Cukrinių runkelių augintojams kiti žemdirbiai stabilumo gali tik pavydėti – šių augalų derlingumas ir cukringumas daugmaž yra stabilūs, o pardavimo sutartys garantuotos, rentabilumas – aukščiausias iš visų žemės ūkio augalų.

Užtat kadaise populiarus buvęs bulvių auginimas beveik sunyko – jei 1989 m. krašte buvo išauginta 1927 tūkst. t, tai 2017 m tik 237 tūkst.t bulvių. Visiškai galimas dalykas, kad po 8-10 metų lietuviškų bulvių ieškosime su žiburiu. Teks valgyti pertręštas ir augalų apsaugos chemikalais prisotintas olandiškas, itališkas, lenkiškas ar atvežtas iš Afrikos.

Niūri gyvulininkystės ateitis

Šį žemės ūkio sektorių ištiko gilus nuosmukis. Nors pinigine išraiška gyvulininkystės produkcijos gamyba (to meto kainomis) 2017 m. lyginant su 1993 m. išaugo 1,8 karto, tačiau šį augimą daugiausia lėmė didėjusios kainos ir struktūros pokyčiai. Užtat tradiciniai mėsos ir pieno gamybos sektoriai smuko labai ryškiai.

Mėsos gamyba 2017 m. lyginant su 1989 m. smuko perpus.

Perpus mėsos sumažino ir ūkininkai, didėja tik žemės ūkio bendrovių indėlis – mėsos gamybą 2017 m. lyginant su 1993 m. jos padidino 4,1 proc. Tačiau šis indėlis yra pernelyg menkas, kad sustabdytų bendrą mėsos gamybos smukimą. Jeigu tendencijos nesikeis, po 5-6 metų ant prekystalių matysime tik belgišką, vokišką, prancūzišką ir iš Lotynų Amerikos importuotą kiaulieną, jautieną ir egzotiškus gyvūnus, tarkime, krokodilų ar gyvačių mėsą.

Ar ši perspektyva nežeidžia lietuvio savigarbos, jei dar prisimename kas tai per jausmas?

Padėtis pieno sektoriuje dar blogesnė –lyginant su 1993 m. šalies ūkiuose primelžiama ketvirtadaliu mažiau pieno, o palyginus su 1989 m. – net perpus.

Čia labiausiai „pasistengė“ pieno perdirbimo įmonės, kurios, siekdamos didesnio pelno, sutartinai laikė itin žemas supirkimo kainas.

Karteliniai susitarimai pieno supirkimo rinkoje buvo akivaizdūs, tačiau nei Konkurencijos taryba, nei gimtosios ŽŪM valdininkai galvos dėl to nesuko. Nors galimybių pažaboti perdirbėjų godumą būta nemažai – kad ir supirkimo kainų administracinis reguliavimas atimant iš perdirbėjų pieno gamintojams taikomus diskriminacinius svertus.

Vos užsiminus apie tai būdavo sukeliamas toks triukšmas apeliuojant į laisvąją rinką, kad politikai greitai pakeldavo rankas. Taip ir likdavo laisvoji rinka perdirbėjams bei diskriminacinės kainos žemdirbiams. Daugybę kartų perdirbimo įmonių vadovams buvo mėginama įkalti į galvą, kad piktnaudžiavimas stipresniojo padėtimi pieno supirkimo rinkoje gręsia tos rinkos praradimu.

Tačiau perdirbėjus labiau viliojo gyvenimas šia diena, nesukant galvos dėl ateities. Todėl daugelis smulkių ir net vidutinių ūkininkų, reaguodami į tokią kainų politiką, išparduodavo melžiamas karves ir nutraukdavo pieno gamybą.

Pritrūkus pieno vidaus rinkoje, supirkėjų pienovežiai apie dešimtmetį sukdavo į Latvijos, Lenkijos ir Estijos pieno ūkius, tačiau ilgainiui ir ši pieno gysla ėmė sekti.

Todėl jau keletą metų pieno perdirbimo įmonės, užuot atsisakiusios savo diskriminacinio elgesio su žemdirbiais ir mėginusios įpūsti gyvybės merdėjantiems pieno ūkiams, atsisuko į vartotojus – pastaruosius 2-3 metus pieno produktų kainos nenumaldomai kyla.

• 

Kitas žingsnis vidutiniu ar net artimuoju laikotarpiu, matyt, bus bent vienos stambios pieninės bankrotas.

Savo vaidmenį suvaidino ir ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės pieno gamybos skatinimas. Statistiniai duomenys nėra viešinami, tačiau apytikriais vertinimais pieno gamybą nutraukė 35-40 tūkst. smulkiųjų gamintojų.

Padėtį dar galima būtų taisyti, jei politikai kiek atidžiau pažvelgtų į vis blogėjančią padėtį gyvulininkystės sektoriuje.

Tačiau susidaro įspūdis, kad bent 2016-2020 metų kadencijos Seimui tai nepavyks. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos, sudarančios valdančiosios daugumos branduolį, politiniai prioritetai yra tolimi nuo žemės ūkio. Kokios šio politinio vištakumo priežastys? Abejingumas ar elementari nekompetencija?

Kas parašyta Baltojoje knygoje?

Apie tai byloja Baltoji knyga, kuri tarsi nusako, kaip turėtų keistis kaimas per ateinantį dešimtmetį, t.y. 2020-2030 metais. Kaip dėl knygos pavadinimo, tai, įvertinus esamą kaimo ir žemės ūkio būklę, ją derėtų vadinti Raudonąja knyga. Galbūt bent tai priverstų sunerimti – kaimas kaip išnykstanti tautos dalis.

Apie ką ši Baltoji knyga? Apie viską, o tuo pačiu apie nieką. Ji pristatoma kaip vizija, kurios pagrindu dar bus kuriamas strateginis planas. Kiek jau tų strateginių planų surašyta per atkurtosios nepriklausomybės trisdešimtmetį – gal trys ar keturi!

Kažin ar kuo besiskirs ir ši Baltoji vizija? Joje nėra net išsamesnės žemės ūkio raidos analizės, neįvardintos skaudžiausios ir didžiausios kliūtys, trukdančios kaimui atsistoti ant kojų. Jeigu ir kalbama apie sunkumus, tai tarsi apie kažką abstraktaus. Štai kaip ŽŪM reklaminiame leidinyje „Mūsų žemė“

Baltąją knygą pristato viceministras Darius Liutikas: „Joje numatomi svarbiausi kylantys iššūkiai, uždaviniai ir siūlomi jų sprendimo būdai. Ir asmeniniame gyvenime, ir organizacijoje, ir ūkio sektoriuje pravartu žinoti, kokių tikslų siekti.

Baltoji knyga tai ir parodo – joje nurodytos bazinės raidos kryptys, o kartu ir didžiausi sunkumai, kuriuos reikia įveikti (Mat, iki Baltosios knygos atsiradimo tai buvo neaišku – K.J.). Kartu su socialiniais partneriais ieškosime būdų, kaip tai padaryti. Norime, kad tai nebūtų dokumentas, kuris įgrūdamas į stalčius ir pamirštamas.“

D.Liutikas mini keturis pagrindinius Baltojoje knygoje atsispindėjusius iššūkius: „Vienas jų – atgaivinti kaimą įpučiant jam gyvybės. O tai susiję ir su lengvesniu kaimo vietovių pasiekiamumu, ir su naujų gyventojų įkurtuvėmis, ir su verslumo, bendruomeniškumo skatinimu kaimo vietovėse, ir kooperacijos didinimu (Ar šio iššūkio komentaras neprimena skenduolio gaivinimo?

Ir ar žinoma D.Liutikui, kad kaimo vietovėse masiškai uždaromi pašto skyriai, o tai kaimą padaro dar mažiau pasiekiamą. Antai didžiausiame šalies Varėnos rajone ketinama palikti tik 2 pašto skyrius – K.J.).

Antrasis iššūkis, anot viceministro, – tai ūkių konkurencingumo stiprinimas ir vietinių maisto produktų rinkos plėtra. Daugėjant maisto pasirinkimo galimybių gyventojai vis daugiau vartoja maisto, pagaminto toli nuo jų gyvenamosios vietos (Labai miglotai. Ar tai reiškia tikslą statyti daugybę nedidelių įmonėlių kaimo vietovėse? Kas jas statys? Ir ar dėl nedidelio gamybos masto jos nebus nuostolingos? – K.J.).

• 

Trečiąjį iššūkį D.Liutikas apibūdina taip: „Pagrindinė rizika ir yra prisitaikymas prie klimato kaitos bei įvairių rinkos svyravimų. Tam reikia surasti tinkamas priemones – sukurti specialius fondus, draudimo sistemas (Ar pats viceministars tiki galimybe tai įgyvendinti? Tie specialūs rizikos fondai kuriami metų metais ir vis nesėkmingai – K.J.).

Ketvirtasis iššūkis – pats linksmiausias. D.Liutikas sako: „Tai susiję su paties kaimo populiarinimu ir jo įvaizdžio gerinimu. Todėl svarbu kurti ir trumpąsias maisto tiekimo grandines, kad kaimas ir miestas bendradarbiautų.

Keičiant įvaizdį be dėmesio neturi likti turizmas kaimo vietovėse. Tai padėtų prikviesti į kaimą daugiau žmonių, kultūros renginiai – taip pat. Svarbu, kad kaimas nebūtų tik maisto gamybos zona, o taptų gyventi ir bendrauti patrauklia zona.“ Ir dar viceministras mini, kad per dešimtmetį turi nelikti pajamų skirtumo tarp kaimo ir miesto.

Baltosios knygos ir D.Liutiko siekiai ir norai yra kilnūs. Tačiau žodžiai tarsi iš kokios lietuvių liaudies pasakos, kurios pavadinimas galėtų būti: „Kaip politikai ir valdininkai žemdirbius laimingais darė“.

Dar buvo Žalioji knyga

Preliudija į Baltąją knygą buvo Žalioji knyga, kuri vadinosi „Lietuvos kaimo ateitis.“ Ši knyga buvo parengta 2010 m., o jos iniciatoriumi buvo tuometis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Įvadiniame žodyje jis kreipėsi į „mielus Lietuvos žmones“, išsakydamas susirūpinimą kaimo ateitimi: „Ar po dešimt – dvidešimt metų situacija iš tikro taps palanki Lietuvos kaimui labai priklauso nuo to, kiek kaimo politikos sprendimai atitiks visuomenės lūkesčius, jos turimą ateities kaimo viziją. Sprendimai dėl Lietuvos kaimo plėtros turės būti priimti, formuojant kaimo plėtros strategiją po 2013 metų.“

Kiek daug tuščių žodžių!

Vardan didesnio solidumo Žaliajai knygai aptarti buvo surengta diskusija Lietuvos mokslų akademijoje, kur garbūs akademikai ir profesoriai dėstė savo mintis, kalbėjo teisingus žodžius apie kaimo dabartį ir ateitį.

Šios diskusijos rezoliucijoje buvo skelbiama: „Visuomenei žengiant į naują – poindustrinį etapą, kai net kaimo ūkio struktūroje ima dominuoti paslaugų sektorius, atsiranda visai kiti kaimo raidos sėkmės veiksniai, akcentuojantys daugiasektorinės ekonomikos vystymą, padedantys išvengti žemės ūkio produktų perprodukcijos ir gamtos alinimo bei sudarantys galimybes kurti darbo vietas ne nenorintiems ir negalintiems, bet norintiems ūkininkauti kaime.“

Kiek daug protingų žodžių! O mintys gilios ir sklidinos garbių akademikų išminties, kai jau nebesupranti kuo kaimas pavirs tame naujame poindustriniame etape, o jame daugiausia gyvens nenorintys ir negalintys ūkininkauti.

O gal tai jau bus visiškai ne kaimas, o eklektiški robotizuoti junginiai, kur nieko nebus gaminama, o maistą atveš iš Vokietijos ar Lenkijos. Na, pamąstykime, kuriems galams lenkti nugaras, jei viską galima importuoti.

Žodžiu, garbūs akademikai pritarė tai išmintingai rezuliucijai, o Žalioji knyga su naująja Lietuvos kaimo vizija iš kaimo plėtros strategijos pavirto įprastiniais politizuotais biurokratinės kūrybos produktais, kurie atgulė dulkinose lentynose.

      N