Į ,,Verslo ir politikos“ klausimus atsako sveikatos apsaugos ministrė Rimantė ŠALAŠEVIČIŪTĖ. Atskleidžiama, kokios naujovės, permainos, pokyčiai padeda galynėtis su korupcija, mažinti biurokratizmo ir trumpinti eiles gydymo įstaigose, gerinti pacientų sąlygas, sutaupyti valstybės lėšų.

Kokie pokyčiai pastaruoju metu vyksta ir numatomi vaistų rinkoje?

Šiais, 2015-aisiais, metais bus įdiegta elektroninė paslauga „E. receptas“.

Elektroninis receptas palengvins receptų išrašymą, receptai bus aiškesni, tikslesni, visada įskaitomi, dėl to farmacijos specialistams bus lengviau įvertinti išrašytus receptus ir išduoti pagal juos vaistus, o pacientas elektroninės sveikatos portale savo paskyroje galės visada matyti, kokie receptai išrašyti, kokius ir kaip vaistus turi vartoti.

Gydytojams nebereikės vartyti popierinių žinynų ar katalogų išrašant receptus. Jie galės sistemoje atlikti vaisto paiešką tiek pagal konkretų vaisto pavadinimą, tiek pagal vaistinės medžiagos bendrinį pavadinimą. Recepte gydytojai galės nurodyti visą būtiną informaciją apie vaisto vartojimą, o prisijungę prie sistemos galės matyti, ar pacientas įsigijo vaistus pagal išrašytus receptus. Pagal elektroninį receptą vaistus galės įsigyti tik pats pacientas ar jo atstovas. Šitaip išvengsime vaistų išdavimo klaidų.

Elektroninėje sistemoje bus užregistruotas kiekvienas vaisto išdavimo atvejis. Šią informaciją galės matyti pacientą gydantys gydytojai ir pacientui vaistus išduodantys farmacijos specialistai. Ši sistema padės išvengti tų pačių ar panašių vaistų skyrimo, sudarys galimybę racionaliau skirti vaistus ir juos vartoti. Farmacijos specialistams bus lengviau perskaityti receptą. Tai padės išvengti šiuo metu pasitaikančių nesusipratimų dėl neaiškiai ranka išrašytų receptų. Prie sistemos prisijungęs pacientas galės matyti jam paskirtus medikamentus, informaciją apie vaistų vartojimą ir panašiai.

Planuojama, kad ši paslauga turėtų pradėti veikti šių metų trečią ketvirtį.

Svarbu yra tai, kad neseniai įstatymo lygmeniu įtvirtinta farmacinė rūpyba. 2015 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Seime buvo priimtas Farmacijos įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriame numatyta, kad farmacinė rūpyba apima šias veiklas: gyventojų, kuriems paskirtas gydymas vaistais, individualias konsultacijas – siekiant nustatyti ir, bendradarbiaujant su gydytoju, išspręsti su vaistinių preparatų vartojimu susijusias problemas; sveikatos apsaugos ministro nustatytas paslaugas vykdant lėtinių ligų valdymo programas; tikslinį gyventojų informavimą apie galimybę dalyvauti prevencinėse programose; dalyvavimą sveikatinimo ir sveikatos profilaktinėse programose ir kitas susijusias sveikatos apsaugos ministro nustatytas papildomas paslaugas.

Tiek Farmacijos įstatymo pakeitimo įstatymas, tiek lydimieji teisės aktai sukuria teisinę aplinką teikti aukštesnės kokybės vaistininko paslaugas – farmacinės rūpybos paslaugas. Ši veikla turės teigiamos įtakos skatinant racionalų vaistų vartojimą, bus naudinga pagyvenusiems, lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams, kurie vartoja daug įvairių vaistų. Tai leis anksčiau pastebėti susirgimus ir problemas, susijusias su neteisingu vaistų vartojimu.

Ateityje bus reglamentuotas vaistinių preparatų pardavimas gyventojams nuotoliniu būdu, gyventojai turės galimybę įsitikinti, ar vaistinė teisėtai vykdo nuotolinę nereceptinių vaistinių preparatų prekybą, o tai labai svarbu, nes daugiausia falsifikuotų vaistinių preparatų platinama nuotoliniu būdu.

Šiuo metu Farmacijos įstatyme jau yra nustatyti pagrindiniai vaistinių preparatų nuotolinės prekybos (prekyba internetu) reikalavimai. Šiame įstatyme nustatyta, kad parduoti nuotoliniu būdu galima tik registruotus nereceptinius vaistinius preparatus, juos parduoti gali tik vaistinės. Taip pat, siekiant, kad pacientas įsigytus vaistus vartotų racionaliai, nustatyta, kad kai vaistinės siūlo parduoti vaistinius preparatus nuotoliniu būdu, farmacijos specialistas farmacinę paslaugą gyventojui teikia naudodamasis ryšio priemonėmis.

Įstatyme numatyta, kad nuotoliniu būdu parduoti nereceptiniai vaistiniai preparatai gali būti atsiimami vaistinėje ar pristatomi į gyventojo pageidaujamą vietą.

Iki 2015-07-01 SAM turi patvirtinti tvarką dėl vaistų pardavimo nuotoliniu būdu (internetu).

Kas padėtų išgyvendinti korupcijos apraiškas vaistų rinkoje?

Nuo 2015 m. gegužės 1 d. įsigalioja Farmacijos įstatymo 51 straipsnio pataisos, kuriomis papildomai nustatoma pareiga vaistinio preparato rinkodaros teisės turėtojui ar jo atstovui rinkti, kaupti, saugoti ir Tarnybai pateikti specialistų, kurių dalyvavimą profesiniame (moksliniame) renginyje užsienio valstybėje jis finansavo, asmens duomenis (vardą, pavardę, profesinę kvalifikaciją, medicinos ar vaistininko praktikos licencijos numerį), o Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai nustatoma pareiga šią informaciją skelbti savo interneto svetainėje.

Šios nuostatos padės užtikrinti didesnį skaidrumą farmacinės veiklos srityje, sustiprins specialistų dalyvavimo tokiuose renginiuose kontrolę bei užtikrins visuomenės viešąjį interesą žinoti, kurių specialistų keliones finansavo konkrečios farmacijos kompanijos.

Kodėl toks didelis skirtumas tarp sąlygų ligoniams, tarkim, Santariškių klinikose ir Vilniaus miesto Antalalnio universitetinėje ligoninėje? Kas daroma šalies ligoninių gerovės – tiek didžiuosiuose miestuose, tiek provincijoje – labui?

Gydymosi sąlygų pacientams skirtumai tarp VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (toliau – VUL SK) ir VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės (toliau – VMKL) gali būti sąlygoti keleto priežasčių:

– VUL Santariškių klinikų steigėjai yra Sveikatos apsaugos ministerija ir Vilniaus universitetas, Vilniaus miesto klinikinės ligoninės – Vilniaus miesto savivaldybė. Tinkamas steigėjų valdymas ir rūpestis turi daug įtakos įstaigos ekonominei būklei, o tai tiesiogiai atsispindi ir gerų sąlygų pacientams sudarymo įstaigoje procesą.

–        Gydymosi sąlygos įstaigoje daug priklauso ir nuo pačios įstaigos vadovų gebėjimo tinkamai administruoti įstaigos veiklą.

–        Svarbu pabrėžti, kad VUL Santariškių klinikose teikiamos ne tik antrinio, bet ir tretinio lygio paslaugos sunkiausiomis ir rečiausiomis ligomis sergantiems pacientams, atvykstantiems gydytis iš visos Lietuvos. Antrinio lygio paslaugas teikianti VMKL daugiausia aptarnauja Vilniaus miesto gyventojus.

Taip pat atkreipčiau dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys gydymo įstaigų veiklą, yra skirti visoms sveikatos priežiūros įstaigoms Lietuvoje. Ir tik nuo tinkamo šių teisės aktų nuostatų vykdymo ir įstaigų valdymo priklauso sveikatos priežiūros įstaigos sėkminga veikla.

Kaip galima būtų sutrumpinti ilgokus laiko tarpus, kuriuos tenka laukti norint patekti pas gydytojus? Kodėl vizitui pas daugelį antro lygio specialistų reikalaujama šeimos gydytojo siuntimo? Tuomet reikia dukart registruotis, dukart sėdėti eilėse, laukimo laikas, galima sakyti, taipogi padvigubėja. Kiek  yra vilčių, kad ši grandinė sutrumpės?

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnyje nurodyta, kad pacientui kreipiantis dėl nemokamų (valstybės laiduojamų) asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimo į antrinės ar tretinės sveikatos priežiūros įstaigas, jis privalo pateikti pirminės sveikatos priežiūros gydytojų siuntimą. Pažymėtina, kad šeimos gydytojo siuntimo nereikia kreipiantis į gydytoją dermatovenerologą bei kreipiantis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl skubiosios medicinos pagalbos.

Siekiant sudaryti sąlygas greičiau patekti pas norimą gydytoją specialistą, pacientui suteikta teisė pasirinkti bet kurią kitą sveikatos priežiūros įstaigą. Šeimos gydytojas pacientą turi informuoti apie galimybę kuo greičiau gauti gydytojo specialisto konsultaciją kitoje gydymo įstaigoje.

Informacija apie eiles pas gydytojus specialistus skelbiama Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje http://www.vlk.lt/Puslapiai/Apie-eiles.aspx. Visi asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovai yra atsakingi už darbo organizavimą gydymo įstaigoje ir privalo stengtis mažinti pacientų laukimo pas gydytojus specialistus eiles.

Sveikatos apsaugos ministras, siekdamas pagerinti gydytojų specialistų teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, 2014 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-288 patvirtino Ilgalaikio pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis, sveikatos būklės stebėjimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), kuris įsigaliojo 2014 m. lapkričio 1 d. Apraše numatyta, pacientai, sergantys tam tikromis ligomis, gavę šeimos gydytojo siuntimą pas specialistą pirmą kartą, toliau gali pas jį lankytis be papildomų siuntimų.

Pirmu etapu sveikatos apsaugos ministro įsakymu yra patvirtintas sąrašas tik tam tikrų lėtinių ligų, kurios sąlygoja didelį Lietuvos gyventojų mirtingumą, kelia grėsmę gyvybei (pavyzdžiui, kraujotakos sistemos, onkologinės ligos, nervų sistemos, endokrininės sistemos ligos ir kt.) arba yra socialiai reikšmingos (tarkim, tuberkuliozė). Šiomis ligomis sergantiems pacientams,  pabaigus aktyvų gydymą, kartą jau gavusiems šeimos gydytojo siuntimą, numatyta galimybė lankytis nustatytu periodiškumu pas gydytojus specialistus (gydytojus kardiologus, gydytojus endokrinologus, gydytojus onkologus, gydytojus pulmonologus ir kt.) be šeimos gydytojo siuntimo.

Įvertinus Aprašo nuostatų įgyvendinimą klinikinėje praktikoje, pastebėtus trūkumus ir gautus pasiūlymus, jis bus tobulinamas toliau ir svarstoma dėl papildymo kitomis lėtinėmis ligomis.

Kaip komentuotumėte Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo projektą, numatantį biobankų veiklos sąlygas ir gerokai išplečiantį tyrimų su embrionu ir vaisiumi galimybes?

Sparčiai besivystant biomedicinos mokslui, žmogaus biologinės medžiagos tyrimai įgyja itin didelę praktinę vertę. Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo Nr. VIII-1679 pakeitimo įstatymo projektu siekiama sudaryti teisines sąlygas steigti biomedicinos mokslų infrastruktūras (biobankus), kurios galėtų tvarkyti žmogaus biologinės medžiagos mėginius, medicinos informaciją ir suteikti prie jų prieigą biomedicininių tyrimų tyrėjams.

Pažymėtina, kad Lietuva yra vienintelė iš Baltijos šalių, kuri iki šiol neturi biobankų teisinio reglamentavimo, todėl šis įstatymo projektas labai aktualus Lietuvai. Priėmus šį įstatymo projektą būtų galima atlikti mokslinius tyrimus, kuriais siekiama nustatyti, kokie genetiniai bei aplinkos veiksniai daro įtaką tam tikrų ligų vystymuisi, taip pat naudojant šiuolaikines biomedicinos mokslų technologijas efektyviau tobulinti ligų prevenciją, diagnozavimą ir gydymą.

Įstatymo projektu taip pat siekiama suvienodinti žmogaus embriono ir vaisiaus apsaugą, numatant, kad leidžiama atlikti tik tokius biomedicininius tyrimus su gyvais žmogaus embrionu ir vaisiumi, kurių numatoma nauda tiriamam žmogaus embrionui ir vaisiui viršija riziką. Tokia nuostata užtikrina didesnę embriono apsaugą nei dabar galiojančio Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo nuostata, leidžianti tik klinikinius stebėjimus (neinvazinius tyrimus) su žmogaus embrionu, nes suteikia teisę atlikti tyrimus, naudingus tolesniam embriono vystymuisi.

Kokie ginklai padėtų aktyviau kovoti su tuberkulioze?

Tuberkuliozė yra ne tik nuo medicininių, bet ir nuo kitų – nemedicininių veiksnių priklausanti liga. Kiekvienas sėkmingai kovai su šia liga būtinas veiksnys (iš kurių svarbiausi – savalaikė ligos diagnostika, gydymas ir infekcijos kontrolė) tiesiogiai priklauso nuo jo medicininės, socialinės bei teisinės sudedamosios.

Pavyzdžiui, norint, kad būtų savalaikė (t. y. ankstyvų stadijų) tuberkuliozės diagnostika, būtinas visuomenės žinojimas apie ligą (jos pasireiškimą, priežastis, užsikrėtimo bei apsisaugojimo būdus) – socialinis aspektas; gydymo įstaigos ir gydytojai turi turėti tinkamos šiuolaikinės įrangos – medicininis aspektas; didelės rizikos asmenys, taip pat asmenys, kontaktavę su atvira tuberkuliozės forma sergančiu ligoniu, turi turėti galimybę ir prievolę tiesiogiai kreiptis į gydytoją pulmonologą ištyrimui – teisinis aspektas.

Kai kalbame apie tuberkuliozės gydymą, visų trijų sudedamųjų reikšmė dar didesnė, ypač socialiniu ir teisiniu klausimu. Tuberkulioze dažniausiai serga socialiai pažeidžiami, alkoholiu piktnaudžiaujantys, nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys asmenys. Todėl ypač svarbi socialinė parama – motyvacija tokiems asmenims. Ji paskatintų tuberkulioze sergančius ligonius laikytis paskirto gydymo, vartoti vaistus nuo tuberkuliozės visą gydymo laiką. Kita vertus, svarbu prisiminti, kad tuberkuliozė yra užkrečiama liga. Todėl ligonius, kurie nesutinka gydytis, būtina izoliuoti, kad jie nekeltų pavojaus kitiems asmenims.

Tinkama infekcijos kontrolė priklauso nuo to, ar esamos gydymo įstaigos įrengtos ir aprūpintos taip, kad galėtų ją užtikrinti. Dar labiau ji priklauso nuo to, ar teisės aktai leidžia, ar net įpareigoja tuberkulioze sergantį ligonį gydytis arba jį izoliuoti nuo visuomenės, jei jis atsisako gydytis, nuolat pažeidžia gydymo režimą. Svarbu žinoti, kad paskirto gydymo nesilaikymas yra svarbiausia daugeliui vaistų atsparios tuberkuliozės atsiradimo ir plitimo priežastis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad norint sėkmingiau kovoti su tuberkulioze, reikėtų adekvačios socialinės paramos tuberkulioze sergantiems asmenims ir teisės aktų, įpareigojančių gydytis nuo tuberkuliozės bei leidžiančių apsaugoti visuomenę nuo gydytis nesutinkančių, atvira tuberkulioze sergančių asmenų.

Kaip ir kodėl pastaruoju metu keičiasi kaimo medicinos punktų tinklas?

Iš tiesų yra medicinos punktų tinklo pokyčių – medicinos punktų skaičius per 2006–2009 metus sumažėjo apie 20 procentų.

Medicinos punktų uždarymo priežastys – įvairios: 1) sumažėjo medicinos punktų aptarnaujamų asmenų skaičius; 2) daugiau nei pusės (53 proc.) medicinos punktų pajamų ir išlaidų balansas buvo neigiamas; 3) uždaryti mažiau nuo asmens sveikatos priežiūros įstaigų nutolę medicinos punktai, o uždarytų medicinos punktų teritorijoje pradėtos teikti mobilios paslaugos arba vietoje medicinos punktų buvo įsteigti bendrosios praktikos gydytojų kabinetai; 4) sujungti keli medicinos punktai; 5) dalis medicinos punktų uždaryti, kadangi neatitiko sanitarijos-higienos reikalavimų.

Ar šiandien viskas pakankamai gerai sustyguota privataus gydymo sistemoje?

Higienos instituto duomenimis, 2013 m. Lietuvoje buvo 2785 privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Iš jų veiklos nevykdė 259 įstaigos.

Tarp vykdžiusių veiklą ir pateikusių ataskaitas privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų yra 12 ligoninių, 6 dienos chirurgijos centrai, 23 medicininės reabilitacijos įstaigos, 199 pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, 408 gydytojų specialistų kabinetai ir poliklinikos, 21 įmonės medicinos punktas, 14 hemodializės įstaigos, 4 greitosios medicinos pagalbos įstaigos, 1152 odontologinės įstaigos, iš jų 155 dantų technikų įmonės ir kt.

Privačiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirba 4553 gydytojai – iš jų 1281 privačioje įstaigoje dirba pagrindiniame darbe, 2722 odontologai – iš jų 1609 privačioje įstaigoje dirba pagrindiniame darbe, 646 kiti specialistai su aukštuoju nemedicininiu išsilavinimu, 4968 specialistai su aukštuoju ar aukštesniuoju medicinos išsilavinimu (ne gydytojų). Iš viso privačiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirba 17583 darbuotojai.

2014 m. sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis (toliau – TLK) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pasirašė 814 asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – ASPĮ), iš kurių 270 – viešųjų ASPĮ ir 544 privačios ASPĮ. Kiekviena ASPĮ turi teisę pasirašyti sutartis su visomis 5 TLK. 2014 m. pasirašyta 591 sutartis su viešosiomis ASPĮ ir 734 sutartys su privačiomis ASPĮ.

Didžioji dalis privačių ASPĮ yra sudariusios sutartis su TLK dėl pirminės ambulatorinės asmens sveikatos paslaugų teikimo. 2014 m. iš 430 pasirašytų sutarčių dėl pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų 168 – su viešosiomis ASPĮ ir 262 – su privačiomis ASPĮ.

Atkeiptinas dėmesys, kad nors privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas, yra daugiau, tačiau privačios ASPĮ aptarnauja tik 30 procentų visų prisirašiusių gyventojų. Vis dėlto privačių ASPĮ aptarnaujamų gyventojų skaičius turi tendenciją didėti.

2014 m. privačių ASPĮ pasirašytų sutarčių dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų ambulatorinėmis sąlygomis (ambulatorinės specializuotos ASPP (II, III lygių ir profilaktinės konsultacijos, papildomai apmokamos, žmogaus genetikos paslaugos), ambulatorinės chirurgijos paslaugos, dienos stacionaro paslaugos, dienos chirurgijos paslaugos, priėmimo-skubios pagalbos skyriaus paslaugos, stebėjimo paslaugos), suma sudarė apie 10 procentų visos pasirašytos sumos. Pažymėtina, kad yra tokių privačių ASPĮ, kurios sudarė sutartis, tačiau neteikia paslaugų (2014 m. tokių ASPĮ buvo 12).

Sutarčių sudarymo tvarką reglamentuoja daug teisės aktų, t. y. Sveikatos draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, Sveikatos apsaugos ministro ir Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymai. Vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsniu, sutartys su valstybės, savivaldybių ir kitomis įstaigomis sudaromos, jei įstaiga turi licenciją sveikatos priežiūros veiklai arba yra akredituotos šiai veiklai ir pateikia prašymą sudaryti sutartį.

Vadovaujantis to paties įstatymo 9 straipsnio 8 punktu, iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšų apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios atitinka Vyriausybės nustatytus iš PSDF biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kriterijus. Sutarčių sudarymo tvarka ir kiti teisės aktai taikomi vienodai tiek viešosioms, tiek privačioms ASPĮ.

Kaip vertintumėte visuomenės sveikatos centrų veiklos efektą? Ar ateityje nesikeis tų centrų ,,žemėlapis“?

Įvertinus tai, kad daugelis šiuo metu esančių dešimties visuomenės sveikatos centrų apskrityse funkcijų visuomenės sveikatos priežiūros srityje yra vienodos (pavyzdžiui, leidimų-higienos pasų išdavimas, valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, užkrečiamųjų ligų profilaktika ir kontrolė ir kt.), prižiūrimų ūkio subjektų veiklų rūšys yra tos pačios, dažna skirtinga teisės aktų taikymo ir sprendimų priėmimo praktika skirtingose apskrityse, skirtinga analogiškas funkcijas vykdančių specialistų kompetencija, visuomenės sveikatos centrai bendras funkcijas vykdo atskirai, todėl nuspręsta 10 apskričių visuomenės sveikatos centrų reorganizuoti, įsteigiant Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą.

Tokia priežiūrą vykdančių institucijų sistema sukuria didelę administracinę naštą ūkio subjektams, nevienodą padėtį atliekant jų veiklos priežiūrą ir neužtikrina efektyvaus institucijų žmogiškųjų ir finansinių išteklių panaudojimo. Kadangi visuomenės sveikatos centrai yra viešojo administravimo įstaigos, vykdančios priežiūros funkcijas, itin svarbu, kad jų funkcijos (patikrinimai, leidimų-higienos pasų išdavimas, konsultacijos ir kt.) būtų atliekamos vienodai visose apskrityse. Todėl būtina įstaiga, kuri formuotų vieningą viešojo administravimo funkcijų visuomenės sveikatos priežiūros srityje įgyvendinimo praktiką visose dešimtyje apskričių, kuri centralizuotai vykdytų visuomenės sveikatos centrų bendrąsias funkcijas, o tai leistų efektyviau panaudoti valstybės biudžeto lėšas bei įstaigų žmogiškuosius išteklius.

Kokių rezultatų planuojama pasiekti, optimizuojant visuomenės sveikatos centrus apskrityse?

Bus užtikrinta vieninga viešojo administravimo, administracinių paslaugų (visuomenės sveikatos saugos kontrolės, leidimų išdavimo, konsultavimo, poveikio priemonių taikymo) teikimo praktika. Kiti privalumai:

–         vienodas teisės aktų aiškinimas ir įgyvendinimas praktikoje;

–         geresnė visuomenės sveikatos centrų darbuotojų kompetencija ir jų teikiamų paslaugų kokybė dėl koordinuoto visuomenės sveikatos centrų funkcijų vykdymo, gerosios administracinės praktikos sklaidos (apibendrintos rekomendacijos, konsultacijos dėl funkcijų vykdymo ir pan.);

–         didesnis institucijų veiklos, funkcijų vykdymo efektyvumas;

–         mažesnis viešojo administravimo subjektų (juridinių asmenų), veikiančių visuomenės sveikatos priežiūros srityje, skaičius, optimizuotas jų valdymas;

–         efektyvesnis valstybės biudžeto lėšų ir įstaigų žmogiškųjų išteklių panaudojimas dėl iš dalies centralizuotų bendrųjų funkcijų  (finansų, personalo, informacinių technologijų, teisės, dokumentų valdymo, planavimo ir atsiskaitymo).

Nuotraukos – Olgos Posaškovos ir iš Sveikatos apsaugos ministerijos fondų

,,Verslas ir politika“, 2015 m. balandis, Nr. 4 (65)