Gintautas KNIUKŠTA, ŠIANDIEN apžvalgininkas, www.siandien.info

Šių metų  spalio 20 d. Seime įvykusioje Kaimo sueigoje žemdirbiai iš visos Lietuvos aptarė kaimo ir žemės ūkio perspektyvas po 2024 metų rinkimų. Visi kalbėtojai pabrėžė, kad  Lietuvai reikia ilgalaikės žemės ūkio plėtros strategijos, kuri   apsaugotų nuo netikėtų politikos vėjų ir skersvėjų.

 ES bendroji žemės ūkio politika turi sugrįžti prie Sutartyje numatytų tikslų.  Liūdna konstatuoti, bet  Lietuva ir po beveik 20 metų vis dar neturi vienodų išmokų su ES senbuvėmis šalimis narėmis.

Į Kaimo sueigos dalyvius vaizdo įrašu kreipėsi ES žemės ūkio komisaras Janusz Wojciechowski, VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. Astrida Miceikienė.

Pranešimus skaitė Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas prof. V. Pranckietis, asociacijos „CropLife Lietuva“ direktorė Zita Varanavičienė, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius, Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas.

Po pranešimų ir pasisakymų, Kaimo sueigos dalyviai pasirašė dokumentą, kurio nuostatos turėtų būti  įtrauktos į politinių partijų rinkimines programas.

Į ŠIANDIEN klausimus atsako Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentas Aušrys MACIJAUSKAS.

Gerbiamas Aušry, dar prieš šią sueigą Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas liberalas Viktoras Pranckietis kalbėjo, kad tai bus istorinis renginys, kuriame planuojama priimti programinį dokumentą apie žemės ūkio perspektyvas po 2024 metų vyksiančių Lietuvos prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimų. Anot p. Pranckiečio, kaimo žmonės išvis į Seimą dar niekada nebuvo sukviesti ir susirinkę. Kaip Jūs vertinate šį renginį.

Žinoma, sakyti, kad tai buvo istorinis įvykis, nedrįsčiau, bet renginį vertinu teigiamai, jį savo apsilankymu pagerbė Seimo Pirmininkė.

Kaip gyvens kaimas, koks bus ateities žemės ūkis,  kalbėtis tikrai reikia, diskusijos būtinos. Seime susirinkę žemdirbių atstovai pasirašė  parengtas programines nuostatas, kuriose  įvardijami žemės ūkio sektoriaus tikslai ir konkrečios priemonės.

Realūs iššūkiai rodo, kad apsirūpinimo maistu saugumas turi būti stiprinimas, o žemės ūkio ir maisto gamyba pripažinta Lietuvos strateginiu sektoriumi. Dokumente primenamas  ES tiesioginių išmokų suvienodinimas, taip pat, kad dalis žaliojo susitarimo priemonių sukelia neigiamų pasekmių sektoriaus ekonomikai ir apsirūpinimui maistu.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen renginyje sakė, kad žemės ūkis buvo, yra ir bus vienu atraminių šalies polių, pernai, pavyzdžiui,  žemės ūkio sukurta pridėtinė vertė siekė net 2,68 mlrd. Eur ir pagal šį rodiklį pranoko informacinių technologijų sektorių.

Lietuva vis dar neturi vienodų išmokų su ES senbuvėmis šalimis narėmis, o Ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius teigė,  kad žemės ūkis vis labiau grimzta į liūną. Kodėl žemės ūkis iki šiol  nėra pripažintas strategine šaka? Anot kai kurių kalbėtojų, galime turėti tankų, raketų, bet perspektyvoje tai neužtikrina nacionalinio saugumo. Neduokime žmonėms pavalgyti kelias dienas ir pamatysime, kad tik tankai, raketos mūsų neišgelbės…

Beveik visi žemės ūkio interesai atspindėti minėtame dokumente. Kaimo sueigos dalyviai, atsižvelgdami į geopolitines, ekonomines, ekologines, socialines sąlygas, kurias lemia Rusijos karas Ukrainoje, kintantys tarptautiniai santykiai, pažymėjo, kad realūs iššūkiai rodo, jog apsirūpinimo maistu saugumas turi būti stiprinamas, o žemės ūkio ir maisto produktų gamyba turi būti pripažinta Lietuvos strateginiu sektoriumi.

Vertindami ES politines „Žaliojo susitarimo“ (Green Deal – angl.) siekiamybes ir aplinkosauginių reikalavimų gausėjimą, būtina pabrėžti, kad dalis priemonių sukelia neigiamų pasekmių ekonominei veiklai, todėl  valdžios institucijos turėtų atstovauti Lietuvos žemės ūkio, maisto ir miškų politikos interesams ES lygiu taip, kad šių sričių nacionaliniai prioritetai, suderinti su mokslo sričių atstovais ir ekspertais, būtų girdimi ir aktyviai ginami svarstant ES teisės aktų projektus.
Kaip vertinate, kad raginimo susitikti su žemdirbiais  neišgirdo politinių partijų lyderiai, išskyrus liberalę Viktoriją Čmilytę – Nielsen?

Matyt, mes, žemdirbiai, nebeturime didelės įtakos rinkimams, nes žemės ūkio veikla užsiima iki dešimt tūkstančių žmonių. Visiškai kitokia situacija buvo  prieš dvidešimt metų.

Kaip vertinate Europos Komisijos prognozes, kad 2040 metais ūkininkų ūkių sumažės keliais milijonais ir sieks tik 62 procentus 2016 metų lygio?

Ūkių stambėjimo procesas yra įsibėgęs, Lietuvoje – taip pat. Politikai turi suprasti, kad bet koks apribojimas ūkių veiklai mažina dirbančiųjų skaičių žemės ūkyje. Smulkūs ūkiai traukiasi, jauni žmonės nenori užsiimti gyvulininkyste, tad nenuostabu, kad mažėja pieno ūkių.

Kasmet reikalavimų ūkiams tik didėja, išgirstame vis naujus aplinkosaugos, klimato kaitos ir kitus reikalavimu

Skaičiai rodo, kad mažėja ne tik pieno, bet ir ekologiniai ūkiai. Kokia situacija su grūdų ūkiu?

Dėl ekologinių ūkių mažėjimo. Vartotojai balsuoja savo kreditinėmis kortelėmis. Kas iš to, kad politikai žodžiais ragina plėtoti ekologinius ūkius, bet gyventojai negali įpirkti jų pagamintos produkcijos? Tai geriausias pavyzdys kaip politikų kalbos skiriasi nuo realaus gyvenimo.

Taip, deja, ekologinės produkcijos suvartojimas Lietuvoje mažėja.

Grūdų auginimu ūkininkai užsiima ne iš gero gyvenimo – traukiantis gyvulininkystei, žmonės ieško pragyvenimo šaltinio, tad nenuostabu, kad javų plotai Lietuvoje nemažėja.

Gyvulininkystė – žymiai patrauklesnis ir pelningesnis verslas, kodėl, pavyzdžiui, olandai augina mažiau grūdų, bet puikiai pragyvena iš turimų gyvulių ūkio? Manau, kad Lietuvos politikai turėtų prisiimti kaltę dėl nykstančių pieno ūkių, jie tiesiog nesulaukia jokios valstybės paramos, o   ūkininkai paprasčiausiai neatlaiko konkurencijos.

Kaimo sueiga  parodė, kad dar labai daug yra nesusikalbėjimo tarp parlamento ir vykdomosios valdžios – nė vienas Žemės ūkio ministerijos vadovas neatėjo į kaimo sueigą, nors ją organizuoja valdančiųjų partijų atstovas. Kai Jūs tai  vertinate?

Situacija tikrai labai keista – tiek žemės ūkio ministras, tiek Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas yra iš tos pačios valdančiosios daugumos. Iš tikrųjų tiesa yra tokia, kad iš Seimo komiteto Žemės ūkio ministerija sulaukia daug kritikos, tačiau vadovai neturėtų rodyti asmeninių  ambicijų, privalėtų  dirbti, kaip sakoma, ranka rankon, nes juk Vyriausybės programą rašė ir jai pritarė visos partijos, kurios šiandien yra valdžioje.

Dabar, deja, matome, kad tos partijos skirtingai supranta tą programą ir siūlo skirtingus metodus jai įgyvendinti.

Daug kas pastebi, kad Seimas tampa „raudų siena“. Mokytojai nepatenkinti, žemdirbiai – taip pat, parlamento sienos sugeria jų skausmą, bet padėtis nesikeičia. Ar ši kaimo sueiga neišduoda, kad šitas Seimas, kuriam  dar reikia dirbti visus metus,  stumia žemės ūkio problemas kitos kadencijos Seimo nariams?

Taip, sutinku, padėtis nenormali, tai rodo, kad parlamentinis Kaimo reikalų komitetas prarado visas viltis ką nors šioje kadencijoje dar nuveikti žemės ūkio labui.

Kad ir tos citatos iš komiteto parengto dokumento: „parengti‘, ‚siekti“ ir pan. Kas gi trukdė komitetui įgyvendinti tuos darbus iki šiol?

Kodėl patys žemdirbiai tokie nevieningi, antai kupiškėnas ūkininkas iš tribūnos Žemės ūkio rūmų pirmininką vadina popiežiumi, tyčiojasi iš jo viešai, daug nesutarimo ir dėl valstybės finansavimo  žemdirbių visuomeninėms organizacijoms. Kaip sustabdyti tą kenkėjišką  veiklą, kad kaimo žmonės būtų vieningi?

Visos valdžios stengiasi skaldyti žemdirbių vienybę. Tas pats vyksta šiandien ir su mokytojų bendruomene. Susiskaldymas mums labai kenkia, kartais net sunku suprasti, kas iš tikrųjų gina kaimo žmonių interesus.

Manau, kad visos visuomeninės organizacijos turi gyventi iš savo narių surenkamų mokesčių, tuomet nekils noras aklai ginti valdžios pozicijas ar jai pataikauti.

Gerbiamas Aušry, esate ūkininkas, bet dirbote ir politiko darbą. Kaip Jus pristatyti mūsų skaitytojams?

Dideliu politiku nebuvau. Kandidatavau  į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą, dirbau žemės ūkio viceministru.

Dabar ūkininkauju, esu žemės ūkio įmonės vadovas Kėdainių rajone, vienas iš įmonės  savininkų, daugiausia užsiimame augalininkyste.

Kokios Jūsų  prognozės Lietuvos kaimo ateičiai?

Mūsų šalyje yra labai silpna kooperacija, smulkiajam ūkiui Lietuvoje be kooperacijos  nėra jokių šansų išgyventi, nes žaliavas perka brangiausiai, o produkciją parduoda pigiausiai.

Ateitį turi stambūs ūkiai, pagal turimas technologijas mes esame aukščiau ES vidurkio.

Ačiū už interviu.

Po pranešimų ir pasisakymų, Kaimo sueigos dalyviai pasirašė dokumentą, kurio nuostatos bus įtrauktos į politinių partijų rinkimines programas. Dokumentą rasite čia.