Šiandien, birželio 14 d., Seime įvyko Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtas minėjimas, kuriame tylos minute pagerbtas žuvusiųjų nuo sovietų okupacijos ir genocido atminimas.

Renginio metu kalbėjo Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas, Seimo narė tremtinė Vida Marija Čigriejienė, tremtyje gimęs Seimo narys Donatas Jankauskas, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, bendrijos „Lemtis“ narys Aleksandras Rubinovas, projekto „Misija Sibiras“ 2016 m. dalyvis Karolis Žemaitis.

Minėjime Seimo Pirmininkė L. Graužinienė pažymėjo, kad Lietuvos valstybės okupacijų metu Lietuvos piliečiai ir gyventojai nuolat patyrė žiaurias represijas, masinius trėmimus, žudynes, kančias, mirtį ir neišmatuojamą skausmą. „Šiandien, gyvendami laisvoje Lietuvoje, neturime teisės užmiršti baisių tragedijos mastų. Prisimename ir saugome istorinę atmintį – kad tai, kas įvyko, niekada daugiau nepasikartotų“, – kalbėjo parlamento vadovė.

Pasak L. Graužinienės, tremtiniams, matantiems, kaip miršta jų tėvai, vaikai, broliai ir seserys, padėjo išgyventi tik viltis. „Būtent viltis padėjo tremtiniams išgyventi net tada, kai, rodos, tai buvo neįmanoma. Būtent viltis palaikė badu ir šalčiu marinamus žmones, suteikė jiems jėgų. Tačiau viltis yra ne tik žmogaus dvasios savybė. Viltis yra ir tautos kolektyvinės sąmonės ypatybė, padedanti tautai išlikti sunkiais jos istorijos momentais“, – sakė Seimo Pirmininkė.

Parlamento vadovės nuomone, dabar mūsų tautos kolektyvinė viltis įgauna kitą turinį. „Tai viltis, kad jokia kita mūsų šalies okupacija ir tautos genocidas niekada nepasikartos, kad niekada daugiau mūsų žmonės nebus tremiami ir žudomi. Šio troškimo išsipildymas priklauso ne tik nuo mūsų dvasinės būsenos, bet ir nuo konkrečių darbų – gebėjimo valdyti valstybę, auklėti jaunimą, rūpintis savo kariuomene ir šalies gynyba“, – tvirtino Seimo Pirmininkė L. Graužinienė.

Seimo narė V. M. Čigriejienė savo kalboje pabrėžė, kad sovietų valdžia siekė bet kuriomis priemonėmis palaužti ištremtųjų valią kaip nors sugrįžti į tėvynę. „Buvo skatinamas nutautėjimas. Lageriuose siekdavo iš žmogaus padaryti vergą, nuolankų ir paklusnų, nesugebantį mąstyti, priešintis prievartai ar savivalei“, – teigė Seimo narė. Pasak jos, išgyvenusių ir į Lietuvą sugrįžusiųjų gimtojoje žemėje laukė nelengva dalia – jiems buvo trukdoma siekti mokslų, įsidarbinti, nuolat primenama, kad yra kitokie nei visi, juos persekiojo ir šantažavo.

Kaip teigė Seimo narys D. Jankauskas, tikėjimas ir viltis niekada neapleido tremtinių, tas jausmas visada buvo kartu su gedulu, laidojant artimuosius, tėvus tolimojo Sibiro ir šiaurės platybėse, sunkiai ir alinančiai dirbant. „Viltis skatino kurti šeimas, gimdyti ir su begaline meile auginti vaikus net ir tokiomis sunkiomis sąlygomis. Viltis, kad, jei ne patys, tai vaikai dar pamatys Tėvynę Lietuvą. <…> Viltis padėjo tėvams po to, kai buvo paleisti iš tremties vietos be teisės apsigyventi Lietuvoje, iš paskutiniųjų stengtis įsikurti Tėvynėje, kad vaikai galėtų kalbėti lietuviškai ir lankyti lietuvišką mokyklą. Viltis padėjo visai Lietuvai per Baltijos kelią, per Kovo 11-ąją, per Sausio 13-ąją vėl atgauti laisvę ir Nepriklausomybę“, – sakė Seimo narys.

Kauno arkivyskupas metropolitas L. Virbalas, prisimindamasokupacijos tragediją ir šimtus tūkstančių į Sibirą ištremtų Lietuvos žmonių, jų kančias ir mūsų žemėje pralietą kraują, atkreipė dėmesį, kad šiandien gresia kitokios tremtys. „Vaikai ištremiami iš savo vaikystės, kai auga be šeimos šilumos, šeimos ištremiamos iš savo namų, kai negali oriai kurti savo gyvenimo, piliečiai ištremiami iš politinio gyvenimo, kai nemato pasitikėjimo vertų atstovų. Ar Lietuva, krentanti į demografinę duobę, nebus ištremta iš pasaulio ateities?“, – klausė L. Virbalas.

Kalbėdamas apie dvi siaubingiausias praėjusio amžiaus ideologijas – komunizmą ir nacizmą, jis sakė, kad kartais istorijoje nutinka taip, kad žmogus nusprendžia, jog ne jį Dievas sukūrė, bet jis pats gali kurtis dievus pagal savo norą. „Utopines užmačias žadėjusios įgyvendinti žemėje XX a. totalitarinės ideologijos tapo stabais ir jiems buvo paaukota milijonai nekaltų žmonių. Šiandien šios ideologijos jau yra žlugusios, tačiau tebėra naujų stabų pavojus. Turime būti tie, kurie kitą regime kaip unikalų asmenį, o ne kolektyvinį stereotipą, tie, kurie nepaverčiame žmogaus priemone, kurie saugome gyvybę, taip pat ir negimusią ir remiamės sveiku protu pažįstama žmogaus prigimtimi“, – teigė Kauno arkivyskupas.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky pažymėjo, kad pirmieji trėmimai palietė ir Lietuvos žydų bendruomenės narius. „Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 metų birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo ir kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė 7000 žmonių“, – tvirtino F. Kukliansky. Ji apgailestavo, kad žydo tremtinio sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama arba ignoruojama, tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija, gal todėl, pasak jos, ir buvusių tremtinių žydų teisės net ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos įstatymų atkuriamos skirtingai. „Gedulo ir vilties diena, mūsų nuomone, taip pat yra ir vienybės diena. Represijų patirtis yra skaudi mums visiems, tačiau bendras skausmas turi vienyti, o ne skaldyti“, – tikino Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.

Bendrijos „Lemtis“ narys A. Rubinovas minėjime prisiminė pirmąsias ekspedicijas į Sibirą, kurių vienintelis tikslas buvo sugrąžinti atmintį, slopintą penkiasdešimt metų, surinkti tragiškos mūsų istorijos įrodymus. Anot jo, taip gimė visuomeninė bendrija „Lemtis“, suvienijusi tuos, kuriems svarbi ne tik atkovota tautos laisvė, bet ir jos kaina. „Bendrija „Lemtis“ per 27-erius metus dalyvavo 47 ekspedicijose. Aplankė veik visas Rusijos sritis, kuriose buvo tremtinių iš Lietuvos – 90 proc. visų išlikusių tremties vietų“, – pažymėjo A. Rubinovas. Tačiau, jo nuomone, dabartinės ekspedicijos – tai tik laikina priemonė, neužtikrinanti ilgalaikio Sibire esančių kapinių išsaugojimo, ir reikalingi konkretūs tarpvalstybiniai susitarimai.

Projekto „Misija Sibiras“ 2016 m. dalyvis K. Žemaitis kalbėjo, kad sėkmingai įgyvendinamu projektu „Misija Sibiras“ siekiama, kad kuo daugiau jaunų žmonių išgirstų mūsų istoriją, suprastų laisvės ir demokratijos kainą. „Mes – nepriklausomybės vaikai, kuriems laisvė yra absoliučiai natūrali gyvenimo forma. Kurie negali ir nelabai nori įsivaizduoti ekonominį nepriteklių ar asmens laisvių suvaržymą. Ir mums uždėta didžiulė atsakomybė – čia yra tie vaikai, kurie bus kitokie, čia ta naujoji karta, ta naujoji Lietuva. Tik žaidimo taisyklės mums kai kuriais atvejais yra gerokai sudėtingesnės. Mes neturime kovoti prieš sistemą, kažko griauti. Mūsų kova dažnu atveju yra mūsų pačių galvose, bandant suprasti ir atskirti, kas yra teisinga, o kas ne. Kas yra melas, o kas tiesa. <…>  Mes kuriame Lietuvą tokią, kokia ji yra, nes kitokios mes nematėme ir net negalime įsivaizduoti. Važiuojame į Sibirą ne tik sutvarkyti kapinių, ar sutikti tremtinius, važiuojame į Sibirą tam, kad grįžę čia galėtume susitikti ir įkvėpti jaunus žmones, – sakė K. Žemaitis.

Renginio metu sovietų tremtį patyrę Seimo nariai Vida Marija Čigriejienė, Arimantas Dumčius, Donatas Jankauskas, Kazimieras Kuzminskas, Vincė Vaidevutė Margevičienė ir Julius Sabatauskas perdavė Lietuvos valstybės vėliavą ekspedicijų į tremties vietas dalyviams – bendrijos „Lemtis“ nariams ir projekto „Misija Sibiras 2016“ dalyviams.

LR Seimo kanceliarijos, BNS spaudos centro inform.