Prieš trisdešimt metų, 1988 m. gruodžio 7 d. Armėnijoje įvyko žemės drebėjimas, kurio epicentre atsidūrė beveik pusė šalies teritorijos.

Žuvo 25 tūkstančiai žmonių, 19 tūkstančių liko neįgalūs, pusė milijono prarado pastogę. Sariko Andreasiano filme ši tragedija tapo dviejų veikėjų istorijos fonu.

7,2 balo stiprumo žemės drebėjimas sukrėtė Armėnijos šiaurės vakarus.

Buvo visiškai sugriautas Spitako miestas ir 58 kaimai, iš dalies sugriauti Stepanavano, Giumri (buvęs Leninakano), Vanadzoro (Kirovakano) miestai ir dar apie 400 gyvenviečių. Keli tūkstančiai be pastogės likusių armėnų buvo priglausti Lietuvoje.

Didelį sugriovimų mastą lėmė žemės drebėjimo zonai nepritaikyti pastatai. Gelbėjimo operaciją apsunkino šaltis, sniegas, gelbėjimo technikos trūkumas.

Giumri – buvęs Leninakanas – vienas tų miestų, kuriame dirbo daug gelbėtojų iš Lietuvos. Pagalbą organizavę lietuviai prisimena, kad vaizdas, kurį išvydo atvykę, buvo baisesnis nei Černobylyje, iš po griuvėsių žmonės šaukėsi pagalbos.

Didelį sugriovimų mastą lėmė žemės drebėjimo zonai nepritaikyti pastatai. Gelbėjimo operaciją apsunkino šaltis, sniegas, gelbėjimo technikos trūkumas.

Buvo įsileisti gelbėtojai iš užsienio.. Po žemės drebėjimo saugumo sumetimais uždaryta Mecamoro atominė elektrinė.

1990 Vašingtone buvo pastatytas paminklas Armėnijos žmonių padėkai už paramą išreikšti.

Šiandien Vilniuje, o rytoj Klaipėdoje vyks koncertai, skirti Spitako žemės drebėjimui 30 – mečiui paminėti. Maldos skambės armėnų ir lietuvių kalbomis.

siandien.info