Į ,,Verslo ir politikos“ klausimus apie šių dienų aktualijas atsakė profesorius Vytautas LANDSBERGIS, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, publicistas.

Kaip vertinate dabartinę politinę šalies situaciją, valdančiosios koalicijos veiklą?

Situacija trapi, kaip ir visoje Europoje bei „tarptautinėje bendruomenėje“ (nusakymas – sąlyginis, kaip ir tos bendruomenės bendravimas). Būtent situacija gali griūti bet kada, priklausomai nuo viršininkų godumo valdyti.

Lietuvos dabartinė valdančioji koalicija – dalelė tarptautinės situacijos, todėl atitinkamai tampoma į šalis įvairiaspalviais siūlais. Šiek tiek ją vienija bendras išlikimo instinktas, bet ardo keleriopi egoizmai, vadinami nesutampančiais interesais. Akivaizdus dabarties momentas yra Arbeitspartei nusitaikymas į finansinių „srautų“ maksimalų valdymą (užvaldymą) ir liberalų – į būsimą geidžiamą širdies koaliciją su socialdemokratais (jeigu priims).

Dabartinės koalicijos polietinį nebrandumą rodo jos vaikėziški akibrokštai Prezidentei dėl Generalinio prokuroro tvirtinimo. Čia valdančiųjų interesai sutampa.

Ką manote apie pabėgėlių srautus į Europą?

Manau, kad tai ne visai netikėtas, gal ir teroro bei psichozės paskatintas epochos reiškinys: milijonų kraustymasis, kur saugiau ir geriau, po kurio Europos kaip Europos Sąjungos gali beveik nelikti. Visai atsitiktinai – putininės Rusijos džiaugsmui (slaptas ginklas?). Apie pusantro milijono ukrainiečių jau pabėgo iš Kremliaus kariuomenės (bei samdinių) okupuotų teritorijų – iš Ukrainos nelaimės zonų, bet Europa to net nepastebi. Išvarytieji viduje – IDP – kažkas sukūrė tokį keistą terminą „perkeltiems“ prievarta. Kai į kitą žemyną – jau baugina.

O Afrikos kėlimasis į Europą nūnai itin paspartintas. Jį lydi nelaimės ir žūtys, bręsta galimi socialiniai sprogimai. Tai diktatūrų karas prieš demokratijas, kuriam sustabdyti nepakanka statyti daugiau ligoninių karo sužeistiesiems. Reikėtų užgniaužti pačią smurto šaknį, tačiau apie tai demokratai nedrįsta net galvoti. Bent jau viešai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje milijonai bėgo nuo bolševikų, bet pasaulis ir tada nesvarstė, kodėl jie bėga, kaip stabdyti. Štai dabar svarsto apie barjerus bėgliams, o šaknis klesti.

Kas labiausiai Jus jaudina žvelgiant į šiandieninę Ukrainos krizę?

Pykdo sąvokų maišatis. Juk tai ne „Ukrainos krizė“. Tai Rusijos–Europos santykių konfliktas Ukrainoje, kuriai neleidžiama pasirinkti. Tačiau kai Rusija puola Europos Sąjungos asocijuotą narę Ukrainą, Europa nesigina. Išduoda save – štai kas mane jaudina.

Lietuva ir Rusija: kokių grėsmių ir perspektyvų įžvelgiate?

Grėsmės amžinos – patekti nelaisvėn. Nelabojo ir nelabųjų… Tačiau yra ir dabarties aktualioji grėsmė – pasiduoti smegenų plovimui, nesirengti galimai blogesnei perspektyvai ir savigynai. Kai okupuoja smegenis, teritorija krenta savaime. Artėjant Seimo rinkimams, patirsime ir specialiųjų smūgių. Todėl perspektyvos – tik dvi: grūdinti sąmonę arba sukiužti.

Kaip galima būtų pristabdyti lietuvių migraciją  iš mūsų šalies?

Viskas eina iš auklėjimo. Tad nuo mažumės. Meilė, rūpestinga meilė, kuri vaikus daro žmonėmis. Meilės stoka – tai arba depresija, arba nuožmumo infekcija. Meilės gausa formuotų nuostatą arba jausmą, kad gimtojoje šalyje ir tarp savų žmonių yra gẽra. Kitur gal uždirbsi daugiau, bet nebus taip gerai. Čia mano žemė, mano žmonės.

Tegul ir mokykla tai skiepija. Tačiau ir gimtoji šalis turi būti geresnė žmogui gyventi. Be engimo (arba mažiau jo), be patyčių ir neteisybių, varančių į neviltį. Tai visų mūsų atsakomybė ir išmėginimas. Juk tyčiojamasi iš įstatymų, iš teisingumo, dažnokai verčiant jį net socialinio arba politinio (ne „mūsiškių“) engimo įrankiu.

Valstybė nepatraukli? Bet juk valstybė – tai mes, pasižiūrėkim į veidrodį. Žiniasklaida nėra gyvenimo veidrodis, pati su apynasriu.

Kas galėtų padėti išbristi iš skurdo daugybei Lietuvos vargstančių žmonių?

Padėtų kitokie nusistatymai: ir darbdavių, ir dirbančių, ir nedirbančių, nors galėtų. Nr. 1 – negerti. Pagrindas visa kam – norėkim gyventi. Ilgiau negu iki pirmadienio… Padėkime susvyravusiems.

Nuotraukos – iš asmeninio archyvo

,,Verslas ir politika“, 2015 m. rugsėjis/spalis, Nr. 9/10 (70/71)