Gintaras Steponavičius, www. liberalai.lt

Kita vertus, valstybės švietimo politika pastaraisiais metais pagrindo optimizmui nesuteikia. Smulkmenose paskendę atsakingų valdančiųjų politikų žingsniai paženklinti netikėjimo, kad tai, kas buvo (jei buvo) daroma, būtų tęsiama.

Švietimo ir mokslo ministrė kiekviena proga akcentuoja, kad po mėnesio kito bus kiti už švietimą atsakingi žmonės, taip tarsi nusimetama atsakomybė.

Norėčiau trumpai aptarti, kas šiuo metu mus džiugina ir liūdina. Gerai, kad į priekį kelią skinasi liberalų inicijuotas naujas neformalaus ugdymo finansavimo modelis. Daugiau nei 73 tūkstančių vaikų gauna 15 eurų per mėnesį valstybės finansavimą prasmingoms popamokinėms veikloms.

Tai yra penktadaliu daugiau nei prieš metus. Moksleiviai gali rintis iš daugiau nei 2200 naujų būrelių. Labai svarbu, kad šis modelis ne tik nesustotų ties šia riba, bet ir įtrauktų ikimokyklinio amžiaus vaikus bei būtų taikomas ir vasaros atostogų metu. Gerai, kad ir neformalaus ugdymo metu įgytų žinių pripažinimas stojant į aukštąsias mokyklas irgi pajudėjo iš mirties taško.

Gerai, kad vis daugiau vaikų gali lankyti darželius. Tai atsitinka ne vien dėl privalomo priešmokyklinio ugdymo, labiau dėl dar praėjusios Vyriausybės kadencijos metu išlaisvintos privačios iniciatyvos įvedus ikimokyklinio ugdymo krepšelį ir supaprastinus higienos normas.

Atskirų savivaldybių sprendimai papildomai finansuoti vieno vaiko vietą nevalstybiniuose darželiuose taip pat akivaizdžiai prisideda prie ikimokyklinio ugdymo prieinamumo, ypač miestuose. Šios Vyriausybės sprendimas šiek tiek padidinti darželių auklėtojų atlyginimus šios profesijos prestižui menkai atsiliepia, nes motyvuotos auklėtojos beregint „išgraibstomos“.

Gerai, kad mokytojų atlyginimams po ilgų ieškojimų rasti papildomi 8 mln. eurų, bet blogai, kad ir toliau bendrajam ugdymui skiriami pinigai bus naudojami tuštiems pastatams išlaikyti. Valstybės investicijos į infrastruktūrą yra gerai, bet akivaizdu, kad ne tai yra švietimo kokybę lemiantis veiksnys. Dėmesį reikia sutelkti į ugdymą, o ne į radiatorių kaitinimą.

Dėl neracionalaus išteklių naudojimo, apie ką kalba tiek žymūs ekonomistai, tiek pati ministrė, kenčia ne tik mokytojai, bet ir vaikai, nes ugdymo kokybė ir įvairovė tokiais atvejais tampa gerokai sunkiau pasiekiama. Blogiausia, kad mūsų švietimo sistemą metai iš metų ėda tuščio kalbėjimo, problemų pripažinimo ir baimės jas spręsti vėžys.

Nesunku paskaičiuoti, kad nuosekliai sprendžiant mokyklų tinklo ir mokytojų skaičiaus optimizavimo klausimą vidutinis mokytojo atlyginimas per kelis metus pasiektų 1200 eurų į rankas, nedidinant bendrai švietimui skiriamų pinigų. Liūdna, kad dėmesys mokytojui yra nupigintas iki kelių papildomų milijonų „atrastų“ eurų, faktiškai imituojant rūpestį ugdytojais.

Deramas atlygis yra tik viena iš sudedamųjų dalių tam, kad kiltų mokytojo profesijos prestižas. Turime sistemingai spręsti ir jų kokybiško parengimo, ir nuoseklaus tobulėjimo, ir geros atmosferos mokykloje užtikrinimo klausimus.

Geriausi sprendimai atsiranda tada, kai remiamasi geriausiomis patirtimis ir veikiančiomis praktikomis. Dėl gerų ir prasmingų idėjų lengviau sutaria politikai, kaip tai atsitiko su neformalaus ugdymo krepšelio įvedimu visoje Lietuvoje. Dėl mokytojo profesijos prestižo stiprinimo – politikai ne tik gali, bet ir privalo sutarti bei imtis veiksmų.

Esu įsitikinęs, kad vaikų ugdymo nepagerinsime iš esmės vien tik tobulindami ugdymo programas. Turime susitelkti, kad vaikus ugdytų geriausi mokytojai, o mokytojo profesija dėl atveriamų tobulėjimo galimybių, gerų darbo sąlygų ir deramo atlygio taptų itin patraukli.

Jei pilotų pasirengimui, kad jie tinkamai valdytų lėktuvus, skiriamas toks didelis dėmesys, kodėl turėtume aplaidžiau žiūrėti į mokytoją, atsakingą už tinkamo mūsų vaikų pakilimą į gyvenimą?