Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN. Kauno “Žalgirio” fanė Saulė nepavargsta kurti

Laikraštis ŠIANDIEN. Kauno “Žalgirio” fanė Saulė nepavargsta kurti

Romaldas ABUGELIS, ŠIANDIEN apžvalgininkas

Kaunietę Saulę Stančiauskaitę piešimas, rankdarbiai, įvairūs dailūs darbeliai traukė nuo mažens. Sveikinimo atvirutes, gimtadienio ar kalėdines dovanas visuomet darydavo pati, iš širdies.

Jai pasisekė, nes vidurinėje mokykloje turėjo nuostabią darbų mokytoją, kuri ir išmokė siuvinėti, siūti, megzti, nerti vąšeliu, dirbti su šiaudais, pinti įvairius kūrinėlius iš virvelių ir net gaminti maistą ir ruošti vaisius žiemai.

Saulė Stančiauskaitė sugeba suderinti aistrą menui, matematikai ir sportui. Asmeninio archyvo nuotr.jpg

„Baigusi aštuonias klases labai norėjau stoti į meno profesinę mokyklą, bet deja, kadangi buvau pirmūnė, tai į “profkę” manęs neišleido tėvai, o ir mokytojai tam nepritarė. Teko tęsti mokslus vidurinėje mokykloje, savo svajonę tapti menininke paslėpti giliai širdyje ir laukti tinkamos progos”, – pasakoja Saulė.

Tačiau ji taip stipriai norėjo, kad galiausiai noras bemaž išsipildė. Jos pirmagimis sūnus baigė Kauno dailės gimnaziją, o vėliau ir Vilniaus dailės akademiją. Gyvenimo svajonę išpildė sūnus. Pasak Saulės, jis kartais pakritikuoja jos darbus, pataria, bet neretai sulaukia ir pagyrų.

Antroji Saulės aistra buvo matematika – kuo daugiau įvairių skaičių ir sunkių lygčių, todėl ji pasirinko ekonomiką Vilniaus universitete. Baigusi universitetą įsidarbino mažoje įmonėje vyr. buhaltere. Šis darbas jai tiko ir patiko. Vėliau jai teko pakeisti darbovietę, tačiau mėgstamos profesijos neišsižadėjo. Šiuo metu Saulė dirba UAB “Kauno arena” veresniąja buhaltere.

„Menas mane lydi kiekvieną dieną, tai lyg terapija. Negaliu praleisti nei vienos dienos be kokio nors meniško darbelio. Man tai suteikia jėgų, optimizmo, tai lyg raminamieji, kurie niekam nekenkia, bet padeda blaiviai mąstyti ir susikaupti, užmiršti tai, apie ką nenori net pagalvoti”, – sako Saulė. Kai ji važiuoja atostogauti arba ilgesniam laikui išvyksta iš namų, visada turi veiklos. Ji nejaučia didelio malonumo skristi lėktuvu, tai neria vąšeliu įvairius papuošalus.

Saulė mėgsta išbandyti vis ką nors nauja  Kurį laiką ji buvo susižavėjusi dekupažu – daiktų dekoravimo įvairiais piešinėliais technika. Šio žanro teko “paragauti” jos namų luboms, sienoms, baldams, dėžėms ir dėžutėms. Be to, ji kuria papuošalus iš įvairių akmenukų ir karoliukų, pati gamina originalias sveikinimo atvirukus ir dovanų vokelius.

Kai gimė jos mažėlis sūnus, kūrybai pradėjo skirti dar daugiau laiko. Lankė įvairius vilnos vėlimo kursus ir taip įsijautė, kad jos namai pavirto vilnos vėlimo gamyklėle, į kurią buvo įtraukti tiek maži, tiek dideli.

„Dirbti su vilna reikia turėti ne tik meno gyslelę, idėjų, medžiagų, laiko, bet ir daug jėgų ir energijos. “Kočioti” vilnos gaminukus man padėdavo tėvelis”, – prisimena Saulė. Ji vėlė papuošalus, kepures, pirštines, riešines, šalikus ir dideles skraistes. Šiais gaminiais buvo apdovanotos draugės, artimieji ir giminės.

Saulė niekada nesuka galvos dėl Kalėdinės, gimtadienio ar kitos proginės dovanos. Jos būna iš anksto pagamintos su didžiule meile ir laukia tinkamos dienos. Ruošiantis net ir didelėms šventėms – vestuvėms, jubiliejams- jai nekildavo klausimų ką apsirengti. Apsivilkdavo vienspalvę kuklią suknelę ir nusiveldavo dailią skraistę. Kaskart vis kitokią, nes beveik visada po šventės grįždavo be skraistės. Ji atitekdavo vienai iš viešnių.

Mažajam paaugus Saulė pradėjo dirbti, todėl draugystei su vilna laiko nebeliko. Tačiau aistra kurti neišblėso. Anot jos, gyvenimas ir duobėtas, ir su staigiais posūkiais, kupinas įvairių iššūkių, todėl kūryba padeda visa tai įveikti. Saulė pradėjo ieškoti naujų malonių užsiėmimų ir labai netikėtai pamilo … pliušinius žaisliukus. Jai artima moteris pagimdė dukrytę. Saulė vis galvojo kokią nepamirštamą dovaną padovanoti jos “angeliukui”. Rado rankų darbo nertą nuostabų žaisliuką, kurį ir padovanojo. Mažutė labai pamėgo šį žaisliuką, nenorėjo paleisti iš savo rankų.

„Nusprendžiau ir aš pabandyti nerti žaisliukus ir džiuginti mažas širdeles”, – prisimena moteris. 

Jai teko ieškoti mokomųjų filmukų – nuo ko pradėti, kaip išsirinkti siūlius, kur įsigyti priedus, kaip nerti. Taip pasinėrė į šią kūrybą, kad jau negali praleisti nei vienos dienos be pliušinių siūlų ir vąšelio rankose.

Šią vasarą Saulei tenka dažnai lankytis Palangoje, nes kiekvieną savaitgalį lanko savo sergantį sūnų. Jai visai nesvarbu koks oras kurorte. Kai oras geras, ji sėdi kopose ir neria mažus, minkštus žaisliukus, jeigu lyja lietus, tai tuos pačius žaisliukus neria kambaryje. Saulei atrodo, kad ši terapija yra tobula.

„Siūlai labai minkšti, malonūs liesti, spalvos nepakartojamos, ir kai pamatai rezultatą, tai rodos tuoj sutirpsi. Jie visi tokie mieli, tokie skirtingi”, – džiugiai pasakoja ji.

Posakis “batsiuvys be batų” Saulės atveju netinka. Jos namuose visur, kur tik bepažiūrėsi, pūpso maži pliušiniai žvėriukai, kurie laukia svečių. Šie metai – vandens tigro metai, todėl savo darbo kabinetą pasipuošė pliušiniais tigriukais su Kauno “Žalgirio” atributika. Jais buvo apdovanoti ir keletas bendradarbių. O kur dar draugai, giminės ir jų vaikučiai. Saulė džiaugiasi galėdama pradžiuginti ne tik mažus, bet ir didelius. Ne viena jos kolegė yra pasakiusi, kad “Tai lyg antistresinis kamuoliukas – minkštas, mielas ir gražus”.

Neseniai Saulė į savo širdelę įsileido dar ir trečią aistrą – Kauno “Žalgirį”. Gyvenime ji nebuvo didelė šio krepšinio klubo fanė, rungtynes stebėdavo tik per televiziją.

„Tapusi Kauno “Žalgirio” organizacijos dalimi, tapau ir “Žalgirio” fane, stengiuosi rungtynes žiūrėti arenoje. Tai nepakartojama”, – įspūdžiais dalinasi Saulė.

Ji net nepastebėjo, kaip per penkerius metus jos viena lentyna tapo žalios – baltos aprangos lentyna. Šią spalvą, kuri anksčiau jai nekeldavo jokių emocijų, tiesiog pamilo.

Jai svarbios abi komandos – tiek krepšinio, tiek ir futbolo. Pastarosios komandos žaidėjus Saulė vadina savo vaikais, nes didelė jų dalis yra jos sūnų amžiaus. Ji džiaugiasi, kai futbolininkams sekasi ir liūdi, kai sėkmė ar sportinė laimė nuo jų nusisuka. Anksčiau apie futbolą ji žinojo tik tiek, kad daug žmogeliukų pusantros valandos vaikosi vieną kamuolį ir jokio rezultato. Dabar į šį sportą Saulė žiūri visai kitomis akimis. Stengiasi nepraleisti nei vienų namų rugtynių. 

Saulė prisimena, kai pirmą kartą atėjo į futbolo rungtynes pasipuošusi mylimos komandos atributika. Jai buvo labai nedrąsu, nes vėlavo nerasdama aikštės. Įbėgusi stengėsi surasti ramią vietelę. Suradusi apytuštę tribūną ji prisėdo, bet iš karto pajuto įtarius ir nusistebėjimo kupinus žvilgsnius. Ji nesuprato kodėl. Tik ilgainiui apsižiūrėjo, kad atsidūrė priešininkų tribūnoje. Dabar ji nuolat renkasi tą vietą, kur visi skanduoja: “Žalia – balta ”…

One thought on “Laikraštis ŠIANDIEN. Kauno “Žalgirio” fanė Saulė nepavargsta kurti

Parašykite komentarą

Top