Fotografijos parodoje – pjedestalai absurdui

Andrejus Gaidamavičius, gamtininkas ir žurnalistas

Lankydamiesi miškuose tikriausiai pastebėjote, kad plynose kirtavietėse yra palikta ne tik pavienių medžių, bet ir stuobrių, t.y. per pusę nulaužtų medžių. Dažniausiai šie stuobriai – tai „biologinei įvairovei“ paliktų medžių likučiai, mat tuos pavienius kirtaviečių medžius vėjai laužo iš visų pusių. Laukuose augantys medžiai suformuoja atsparią vėjams lavą – žemą, šakotą. Jos svorio centras yra medžio apačioje ir pats medis dėl to yra tvirtesnis. Miško medis auga liaunas, aukštas, o jo laja (tuo pačiu ir svorio centras) yra aukštai.

Jis gali gyvuoti tik tarp kitų medžių, bet paliktas vienas plynoje kirtavietėje – turi labai mažai šansų išlikti. Miškininkai kaip ir žino šią tiesą, bet teisės aktai ir mokslas Lietuvoje retai draugauja. Ir tai yra tik vienas iš absurdo miškuose pavyzdžių, kurių simboliu tapo menininko Andrej Polukord fotografijos paroda, liepos 28 dieną atidaryta Fotografijos muziejuje, Šiauliuose.

Menininkas nuo 2009 metų turi tradiciją kasmet apsilankyti Labanoro girioje ir fotografuoti tokius stuobrius. Bet ne šiaip fotografuoti, o pačiam užsilipti į stuobrio viršūnę ir tapti savotišku jo tęsiniu. Tokius stuobrius, kurių gausu ne tik miškuose, bet ir miestuose, Andrej vadina pjedestalais, o savo kūrinius – „miško statulomis“, kaip yra ir pavadinta pati paroda. Vėliau fotografuojamų stuobrių geografija išsiplėtė į kitas girias ir net miestus. Kadangi pačiam save nufotografuoti, būnant „miško statulos“ dalimi, yra labai sunku, tai menininkui dažniausiai talkindavo fotografai Marius Krivičius ir Lina Margaitytė. Šios nuotraukos reikalaudavo ne tik gebėjimo gerai laipioti medžiais, bet ir ištvermės, nes būdavo, kad, žiemos metu, tekdavo ne juokais sušalti. Arba atvirkščiai – vidurvasaryje būti stuobrio viršūnėje yra nepakeliamai karšta. Taip atsitinka dėl to, kad kirtavietės, netekusios medžių skleidžiamos vėsumos, nepaprastai įkaista. Iš kirtaviečių į viršų kylantys karšto oro stulpai neretai sugrįžta škvalu ir stuobrių atsiranda dar daugiau…

Visi kaip ir suprantame, kad orai darosi vis ekstremalesni, o miškai liko paskutine galimybe pristabdyti klimato kaitą, bet pagrindinis absurdas tame, kad Europos politikai, „kovodami“ su klimato kaita, ragina intensyvinti miškininkystę. Dalis pseudomokslininkų (kitaip aš jų negaliu vadinti) sugalvojo, kad medyje esančią anglį reikia „užrakinti“ balduose ir tokiu būdu neleisti jai patekti į atmosferą.

Neva, jei medis liktų gamtoje, tai po kurio laiko jis supūtų ir paskleistų šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Kiekvieną kartą, kai girdžiu tokią teoriją, prisimenu milžinišką Dotenėnų liepą Švenčionių rajone, kuriai jau mažiausiai 300 metų. Tarkim ją būtų nukirtę „laiku“ ir pagaminę iš jos medinius baldus ir įrankius… Kuri tie 200 metų mediniai baldai ir įrankiai (mediniai šaukštai, sviestamušės, geldos) yra šiuo metu? Kai ką rastumėme muziejuose, bet jeigu surinktume visų muziejų medinius eksponatus, ar jie bent tūkstantąja procento dalimi sumažino anglies dvideginio kiekį atmosferoje?

Taigi, jei  Vyriausybės skatinimas visur naudoti medieną iš tiesų turėtų naudą klimatui, tai iki šiol turėtumėme važinėti ne automobiliais, o mediniais vežimais. Be to, šiuolaikinis žmogus toks vartotojiškas, kad niekas jau nebeperka baldų visam gyvenimui, o keičia juos vos tik išeina iš mados.

Tokių absurdų galima rasti ir daugiau, tad absurdiškai kirtavietėse ir miestų gatvėse atrodantys stuobriai tėra simbolis to, kas vyksta mūsų pasaulyje. Kaip teisingai renginyje pastebėjo aplinkosaugininkė Austė Juozapaitytė, Andrej Polukord nuotraukos vertingos tuo, kad jos atkreipia dėmesį į dalykus, kurių mes dažniausiai nematome. Štai kai 2018 metų spalio 13 dieną vyko didysis Labanoro žygis ir jo dalyviai tomis pačiomis kirtavietėmis ėjo link savo automobilių, jie tas kirtavietes pamatydavo tik tada, kai prisėsdavo ant kelmo pailsėti. Taip ir Andrej Polukord nuotraukos, pritrenkiančios žiūrovą savo neįprastumu, tarsi priverčia prisėsti, pamatyti ir susimąstyti.