Lietuvos advokatų tarybos pirmininko Igno VĖGĖLĖS išskirtinis interviu ŠIANDIEN

 Gerbiamas profesoriau, esate sakęs, kad „skiepų nauda didelei daliai asmenų yra akivaizdi. Tiesa, kad šimteriopai daugiau žmonių miršta nuo COVID, nei po skiepų“. Ar galėtumėte plačiau pakomentuoti šį teiginį?

Visuomet pabrėžiau būtinybę kiekvienam asmeniui laisvai apsispręsti – skiepytis ar ne, atsižvelgiant į gydytojo rekomendacijas bei paties asmens įvertintą rizikos ir naudos santykį. Skiepytis verta rizikos grupės asmenims – vyresnio amžiaus žmonėms, senjorams, ar suaugusiems, kurie turi gretutinių ligų – tai yra medikų rekomendacijos, aš neskatinu jų nesilaikyti.

Žinoma, prieš priimant sprendimą, būtina pasitarti su gydytoju, padaryti atitinkamus tyrimus, jei jie reikalingi. Akivaizdu, kad bet koks vaistinis preparatas – o šiuo atveju kalbame apie receptinį vaistinį preparatą, taip jis yra registruotas Lietuvoje – sukelia šalutinius poveikius, ypač atidžiai reikia vertinti juos tuomet, kai nėra baigti šio vaistinio preparato klinikiniai tyrimai.

Be to, būtina įvertinti Omicron iššūkius: duomenys rodo, kad ši viruso atmaina yra lengvesnė, tačiau žymiai užkrečiamesnė. Tyrimai taip pat rodo, kad tiek skiepyti dvejomis dozėmis, tiek ir neskiepyti turi panašią tikimybę užsikrėsti ir sirgti šia atmaina. Aukštos vakcinacijos šalyse, kuriose taikomi platūs skiepų paso ribojimai, virusas plinta žaibišku greičiu, diskutuojama apie trečios dozės būtinybę, tačiau tikrumo dėl trečiosios dozės efektyvumo laiko perspektyvoje nėra.

Jau pasimokėme iš pirmųjų dviejų dozių, kurių efektyvumas laiko perspektyvoje stipriai kito. Derėtų taip pat įvertinti jau dabar žinomas šalutinių poveikių rizikas tose asmenų grupėse, kurioms šis virusas paprastai nekelia ypatingo pavojaus sveikatai, pavyzdžiui, vaikams: daug neatsakytų klausimų kelia priverstinis skatinimas skiepyti vaikus vien dėl to, kad šie gali tariamai užkrėsti vyresniojo amžiaus asmenis.

Tą įsakmiai draudžia tiek Vaiko teisių konvencija, Ovjedo konvencija, galų gale – Lietuvos Konstitucija.

Ar Lietuvos valdžia šiandien veikia savarankiškai? Kodėl ji taip trypia Konstituciją, pažeidžia teisę į asmens neliečiamumą ir  laisvę. Ar tikrai kuriasi tarptautinė vykdomoji valdžia, kuri neturi demokratinių elementų?

Lietuvoje žmogaus teises ir laisves ribojančius sprendimus priima Operacijų vadovas ir Vyriausybė. Nei Vyriausybės, nei Operacijų vadovo sprendimai neturi prieštarauti Konstitucijai, įstatymams ir juose įtvirtintoms pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms.

Jei 2020 m. pavasarį teisinio reguliavimo klaidas galėjome vertinti kaip baimės ir netikrumo kainą dėl Lietuvą ir visą pasaulį sukausčiusios Covid krizės, tai po beveik dvejų metų su jomis taikstytis jau negalima. 2020 m. rudenį teisininkai jau kėlė klausimus dėl neteisėtų sprendimų, į tai atkreipė dėmesį Lietuvos teisininkai. Per tą laikotarpį iki šiol Covid pandemiją, atrodo, pakeitė sprendimų neteisėtumo epidemija.

Ko gero, nesuklysiu teigdamas, kad pandemijos valdymo sprendimai, kuriuos vieną po kito priminėjo sveikatos apsaugos ministras, vargu, ar atitinka teisės ir teisinio reguliavimo principus, pradedant „kasdieniais“ sprendimais ir baigiant bendruoju ekstremaliosios situacijos reguliavimu.

Net griežčiausias nepaprastosios padėties teisinis režimas, numatytas Konstitucijoje, yra apribotas laike – iki 6 mėnesių, jo įvedimas yra Seimo prerogatyva. Asmens teisių ir laisvių apribojimai gali būti pradėti taikytitik priėmus atitinkamą Seimo nutarimąar Respublikos Prezidento dekretą.

Nepaprastosios padėties metu pagal galimybes turi būti mažinama jos trukmė, taip pat naudojimosi teisėmis ir laisvėmis apribojimai, nepaprastųjų priemonių kiekis bei intensyvumas. Lietuvoje jau 1 metai ir 9 mėnesiai gyvename ekstremaliojoje padėtyje, įvestoje Vyriausybės nutarimu remiantis Civilinės saugos įstatymu.

Vien tai, kad toks teisinis režimas įvestas neribotą laiką kelia rimtų jo teisėtumo klausimų, ką kalbėti apie tai, kad Lietuvoje vienu metu galiojo ir ekstremalios padėties teisinis režimas, ir karantino teisinis režimas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Civilinės saugos įstatymo paskirtis ir pačios ekstremaliosios situacijos apibrėžtis, mano įsitikinimu, neatitinka faktinės padėties Lietuvoje.  Civilinės saugos įstatymo 2 str. 7 d. apibrėžia, kas yra ekstremalioji situacija – dėl ekstremaliojo įvykio susidariusi padėtis, kuri gali sukelti staigų didelį pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai arba gyventojų žūtį, sužalojimą ar padaryti kitą žalą.

Turbūt nebus besiginčijančių, kad nei šią vasarą ar ankstyvą rudenį, kuomet vyko tūkstantiniai renginiai, situacija nebuvo tokia, kuri tenkintų ekstremalios situacijos apibrėžtį – staigus ir didelis pavojus gyventojų gyvybei ir sveikatai, taip pat abejoju, ar dabartinė padėtis tenkina šį reikalavimą.

Teisininkų didžioji dalis sutinka, kad teisės aktų hierarchijos ir valdžių padalijimo principų kontekste pandemija valdoma netinkamai.

Iki šiol neišsklaidėme abejonių, kad jau beveik dvejus metus veikiantys specialieji teisiniai režimai nebuvo įvesti tinkamo teisėkūros subjekto (t.y. juos priėmė Vyriausybė, o ne Seimas), nesiremia tinkamais teisės aktais (nustatyti Civilinės saugos įstatymu arba karantino atveju – Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu, o ne specialiuoju teisiniu režimu – nepaprastosios padėties įvedimu), jų pagrindu įvesti suvaržymai peržengia leistinus pagal atitinkamą teisinį režimą (ekstremali padėtis ar karantinas), suvaržymai ir patys režimai buvo ir yra tęsiami neteisėtai ilgą laiką.

Nemaža dalis žmogaus teises ir laisves ribojančių sprendimų kartojasi ir kai kuriose kitose Europos šalyse, Australijoje. Derėtų klausti Vyriausybės ar sveikatos ministro, kodėl Lietuva orientuojasi į šias valstybes, o ne į JAV, kurioje teismai sustabdė privalomą vakcinaciją, ar, tarkime, Švediją bei Norvegiją, kuriose netaiko diskriminuojančių priemonių nevakcinuotiems asmenims ir tikrai neblogai tvarkosi su pandemijos iššūkiais.

Jau nieko nebestebina milijardinės sumos, kurias uždirba vakcinų gamintojai ir platintojai. Kodėl, Jūsų nuomoone, nė viena valstybė nesugebėjo atsispirti  tarptautinių organizacijų ir verslo struktūrų diktatui?

Vaistų gamyba yra toks pats verslas kaip ir bet kuris kitas. Vaistų gamintojai neretai veikia oligopolinėje, o kartais net ir monopolinėje rinkoje. Tarkime, atrandamas vienintelis vaistas nuo tam tikros ligos: toks gamintojas bus vienintelis, kuris gali pasiūlyti gydymą ir, savaime suprantama, sieks užsitikrinti maksimalias pajamas iš vaisto pardavimų.

Covid skiepų atveju situacija panaši: yra itin ribotas vakcinų gamintojų skaičius, riboti jų gamybos pajėgumai, be to, tik kai kurias vakcinas pripažįsta Europos ar JAV vaistų agentūros, kitų – nepripažįsta. Panašiai elgiasi Kinija, Rusija ar kitos valstybės.

Pavyzdžiui, „Moderna“  2021 metų pirmojo pusmečio apyvarta 6.3 milijardai dolerių, iš kurių 5.9 milijardai dolerių už Cov19 vakcinas, nors 2020 metų pusmetis nesiekė net 100 milijonų, o per 11 savo veiklos metų ši bendrovė nebuvo uždirbusi jokio pelno, tuo tarpu veiklos rezultatas vien už 2021 metų vieną ketvirtį – 2.78 milijardų dolerių pelno.

„Pfizer“ – 2021 metų pirmojo pusmečio apyvarta – 33.5 milijardai dolerių.  Palyginimui, 2021 metų Lietuvos biudžetas sudaro kiek daugiau nei 18 milijardų Eurų.

Jei „Pfizer“ seksis neblogiau nei per pirmąjį pusmetį (o trečiasis ketvirtis rodo, kad dar ir geriau) – jos metinė apyvarta viršys trijų LIETUVŲ biudžetą. Akivaizdu, kad verslas investuoja į reklamą ir viešuosius ryšius: galbūt dėl to sisteminėje žiniasklaidoje tiek daug skleidžiama baimės apie Covid ir tiek mažai tikros analitikos apie skiepų galimos rizikos ir naudos santykį.

Apie vaistų pramonės finansinę paramą ar užmokestį atskiriems Lietuvos juridiniams asmenims bei medikams, kurie aktyviai reiškiasi pandemijos valdymo klausimais, neseniai pranešimą išplatino ir Specialiųjų tyrimų tarnyba: ji pasigedo viešumo ir skaidrumo šiuose klausimuose. Deja, STT pranešimas „pasimetė“ tarp gausybės baimę kurstančių Covid pandemijos žinučių.

Iš politikų lūpų sklinda baimė, kuri vienaip ar kitaip veikia žmones. Didžioji žiniasklaida taip pat daugiau gąsdina  negu pateikia pavyzdžių, kaip, tarkime,  žmonės patys  įveikia šią ligą, be jokių skiepų. Kodėl šitaip elgiamasi? Viską lemia dideli pinigai?

Aš nenoriu priešinti nei didžiosios ir mažosios žiniasklaidos, nei pačios visuomenės, ji tiek suskaldyta, kad toliau jau nebėra, kaip sakoma, kur eiti. Būtent tam, kad klausimas, ar kažkokius sprendimus ar veiksmus galimai veikia kažkieno pinigai, būtų atsakytas ar abejonės išsklaidytos, siūliau visiems prisidėti prie „Sąžiningumo deklaracijos“, kurią kaip savo asmeninę nuomonę paskelbiau asmeninėje facebook paskyroje.

Skaidrumo deklaracija yra pareiga sąžiningai paskelbti apie asmens įsipareigojimus ir interesus turėtų visi, kurie priima sprendimus dėl kovos su Covid pandemija priemonių, juos įgyvendina ir turi įtakos visuomenės nuomonei.

Diskusijose, kurios aršiai vyksta visose žiniasklaidos priemonėse ir socialiniuose tinkluose komentatoriai nevengia įžeidinėjimų, ragina palaikyti vieną ar kitą pusę. Ilgą laiką visuomenei nepavyksta susikalbėti, išgirsti vieniems kitus, suprasti, trūksta ne tik diskusijų skaidrumo, bet elementarios pagarbos ir tiesos – štai kodėl manau, kad deklaruodami interesus, susijusius su vakcinacijos procesu, galėtume pasiekti aiškumo ir skaidrumo kai kuriose situacijose.

Pradėjau nuo savęs. Jokių interesų šiame vakcinacijos nuo Covid procese neturiu. Kiekvienas paslaugų teikėjas privalo vengti interesų konflikto, ypač šioje situacijoje, kai kalbame apie visuomenės sveikatą, apie didelius pinigus, ir visuomenės ateitį.

Žmonės turi teisę žinoti, kas stovi už vieno ar kito vakcinų ar vaistų bei kitų priemonių pirkimo, kas už tam tikrą užmokestį formuoja visuomenės nuomonę, kas tai daro be piniginių paskatų ir tokiu būdu, neturėdami interesų, tiesiog išreiškia savo nuomonę. Kilus skandalui, mėtantis kaltinimais, deklaruota informacija suteiktų aiškumo, diskusijos būtų tikros, nereikėtų spėlioti bei kaltinti vieniems kitus.

Tie, kurie turi kitą nuomonę yra žeminami, iš jų yra tyčiojamasi. Jūs taip pat sulaukiate kritikos, apie Jus sklinda gandai, kad norite būti Lietuvos prezidentu, užtat ir „kalbate prieš valdžią“. Kodėl vertimas skiepytis, sudarant žmogui nepakeliamas socialines, ekonomines ir finansines sąlygas, šiandien tapo Lietuvoje gyvenimo norma ? Imkim, kad ir PGR testą, už kurį tenka šiandien pakloti nuo 60 iki 75 eurų.

Skilusi visuomenė pasidalino į dvi stovyklas: taip vadinamųjų „besiskiepijančių“ ir „antivakserių“, diskusijos fronto linija – klausimai, ar vakcinos yra efektyvios ir saugios, deja, nevengiant asmens įžeidinėjimų, patyčių ir netolerancijos

 Bet svarbiausia, kad svarbiausias diskursas lieka nepaliestas – nepriklausomos demokratinės teisinės valstybės valdymo ir pilietinės visuomenės sugyvenimo principai neaptariami.

Yra toks lotyniškas posakis: Neminem laedit, qui iure suo utitur. Kas išvertus reiškia: kas įgyvendina savo teises, nieko neskriaudžia.  Nesvarbu, ar tikime mokslu, vakcinų teikiama apsauga ir nauda visuomenei, ar abejojame visuotinės vakcinacijos būtinumu, vakcinų efektyvumu ar saugumu – valstybės valdymo sprendimai neturi prieštarauti Konstitucijai, pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms.

Man, kaip teisininkui, atrodo, kad jokiais sveikatos ar teisiniais argumentais nėra pagrįsti skirtingi testavimo reikalavimai, siekiant nepasiskiepijusiam asmeniui įgyti galimybių pasą tik itin brangiu PGR testu.

Tai pat abejonių kelia teisiniais ar sveikatos argumentais nepagrįsta diskriminuojanti teisė nemokamai atlikti Covid antikūnių testą pasiskiepijusiems asmenims, o kitiems – nustatoma pareiga tai atlikti mokamai.

Šiuo metu turbūt sunku surasti Covid suvaldymo sprendimą Lietuvoje, kuris neprieštarautų žmogaus teisėms. Nuo jau mano paminėtų santykinai smulkių iki esminių, ribojančių asmens teisę į darbą, mokslą, asmens orumą ar kūno neliečiamumą. Kad pažeidimai nebadytų akių, tarp visuomenės grupių sukuriama įtampa, net neapykanta: nemąstydami apie priežastis, pasiskiepiję asmenys niekina ir žemina nesiskiepijančius, prieštarauja, kad pastarieji būtų kartu vienoje erdvėje, lyg galimybių pasą turintys negalėtų užkrėsti ar sirgti. Medicininio preparato neefektyvumas (tai, kad pasiskiepijęs gali ir sirgti, ir kartais net labai sunkiai sirgti) tampa pagrindu niekinti tą, kuris to preparato nevartojo.

Visuomenės atskirtis ir segregacija, nėra naujas reiškinys pasaulio istorijoje, nesinorėtų, kad istorija pakartotų ir tokių istorijų liūdną, kartais labai žiaurią baigtį.

Žmonės klausia: kodėl valdžia taip elgiasi, jie juk moka valstybei mokesčius, už kuriuos privalo nemokamai gauti testų tyrimus. Kiti pasmerkti nebeišeiti iš namų, nes savo sąskaita testuotis neišgali, atlyginimo ar pensijos nebeužtenka pragyvenimui. Kodėl niekas nesiima ginti tokių žmonių? Kodėl tyli advokatai, kodėl  konkrečiais pavyzdžiais neįrodo, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos, todėl valstybė privalo jiems sumokėti didžiules pinigines kompensacijas?

Dalis teisininkų neprieštaravo visuomenę segreguojantiems politiniams sprendimams, kuriems pagrįsti nėra nei teisinio, nei medicininio pagrindo.

 Klaidinančiai šiuos politinius sprendimus buvo bandoma pagrįsti EŽTT sprendimu byloje Vavrička prieš Čekiją, Konstitucine „asmens teise būti neužkrėstam“, visuomenės interesu (pradedant siekiu išvengti karantino, baigiant sveikatos apsaugos sistemos tinkamo veikimo pasiskiepijusiems asmenims užtikrinimu), galų gale argumentais, kad teisės aktų hierarchijos nesilaikymas tėra tik formalus ir nereikšmingas pažeidimas.

Nebuvo girdimi argumentai, kad sprendimas vartoti receptinį vaistinį preparatą turi būti grindžiamas laisvu ir informuotu asmens sutikimu tiek pagal nacionalinę, tiek pagal tarptautinę teisę, o asmens teisės ir laisvės negali būti varžomos dėl atsisakymo tokį preparatą vartoti.

Tuo labiau, kai toks vaistinis preparatas yra receptinis, laikinojoje registracijoje, o jo ilgalaikio poveikio tyrimai nebaigti. Istoriškai pasaulyje žinomas ne vieną atvejis, kai net tinkamai ištirti ir įregistruoti vaistiniai preparatai sukeldavo ilgalaikį neigiamą poveikį sveikatai, išmokėtos milžiniškos sumos sveikatai sukeltai žalai atlyginti, bet, savaime suprantama, jokie pinigai negali kompensuoti sveikatos praradimo.

Visuomenė privalo pripažinti ir priimti asmenų, atsisakančių vartoti tokį vaistinį preparatą, baimę dėl galimos žalos jų sveikatai, net jei ir būtų manoma, kad tokia baimė yra perdėta.

O dėl advokatų, sakyčiau, klausimas nėra tikslus – advokatų darbas yra teismo procesai, patarimai gyventojams teisės klausimuose. Advokatas pradeda savo darbą tuomet, kai į jį kreipiasi asmuo. Šiais metais advokatai suteikė beveik pusę tūkstančio nemokamų konsultacijų vadinamojoje Kalėdinėje ProBono akcijoje, organizuotoje kartu su Caritas.

Mano žiniomis, rengiamas bendras studentų ieškinys, kurie negalėjo dėl su Covid pandemija susijusių sprendimų gyventi bendrabučiuose ar mokytis universitete. Be to, Konstituciniame teisme yra net keturi skundai, susiję su pandemijos valdymu, o paskutiniojo nagrinėjimą – dėl galimybių paso – Konstitucinis Teismas nusprendė paskubinti.

Kai politiniuose valdymo sprendimuose nebesivadovaujama teisės ir sveikatos reikalavimais, teismas yra ta institucija, kuri gali sugrąžinti skilusią visuomenę į darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės rėmus.

Viliuosi, kad tai pavyks atlikti anksčiau, nei mūsų visuomenės didelė dalis praras pasitikėjimą valstybe.

Kaip vertinate daugiau nei 100.000 gyventojų parašų surinkusią peticiją dėl galimybių paso veikimo stabdymo? Ar ji yra prasminga, ar tikite, kad duos rezultatų?

Aš palaikau šią peticiją, nes esu įsitikinęs, kad tai yra prasmingas poveikio politikai ir teisei būdas. Peticija siekiama panaikinti galimybių paso reikalavimą vaikams, galimybių paso galiojimo apribojimą iki 210 dienų pilnai pasiskiepijusiems asmenims (t.y. įpareigoti nedelsiant vakcinuotis trečiąja doze), periodinį testavimosi reikalavimą nevakcinuotiems darbuotojams savo lėšomis, galimybių paso reikalavimą studentams, o taip pat, galimybių paso reikalavimą, siekiant gauti paslaugas ir įsigyti prekes (prekybos centruose ar kultūros renginiuose ar pan.).

Ši peticija – tai pagalba Prezidentui apsispręsti dėl būtinumo stabdyti neteisėtus ribojimus: piliečių valia demokratinėje valstybėje yra svarbiausias elementas, į kurį atsižvelgdama privalo veikti politinė valdžia. Juk Konstitucijos 2 straipsnis aiškiai nustato, kad suverenitetas priklauso Tautai. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.

Kita vertus tai nėra peticija teisine prasme, greičiau piliečių iniciatyva ir kreipimasis į Prezidentą. Prezidentas ir Vyriausybė sudaro vykdomosios valdžios grandį. Lietuvos valstybės konstitucinei santvarkai yra būdingas dualistinės (sudvejintos) vykdomosios valdžios modelis: vykdomąją valdžią Lietuvoje vykdo Respublikos Prezidentas bei Vyriausybė.

Prezidentas ne tik skiria atsakingus vykdomosios valdžios pareigūnus, tiesiogiai atlieka Konstitucijoje numatytas valdymo funkcijas, leidžia aktus-dekretus, bet ir prižiūri vykdomosios valdžios veikimą. Prezidento statusas yra ypatingas.

 Būdamas valstybės vadovu jis daro įtaką teisėkūrai, priimamiems sprendimams, rūpinasi, kad būtų vadovaujamasi Konstituciniais principais: nediskriminavimo, lygiateisiškumo, asmens orumo ir kitais.

Tuo tikslu, Konstitucijoje numatyta Prezidento teisė kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Vyriausybės teisės aktų atitikimo įstatymams ir Konstitucijai. O tokio kreipimosi pasekmė – automatiškas tokių teisės aktų veikimo stabdymas.

Kadangi Prezidentas yra vykdomosios valdžios dalis, todėl akivaizdu, kad Prezidento neveikimas – tai yra nesikreipimas dėl Konstitucijai galimai prieštaraujančių poįstatyminių teisės aktų į Konstitucinį Teismą – rodytų jo įsitikinimą, kad šie teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.

 Primintina, kad abejonę dėl galimybių paso reguliavimo teisėtumo išreiškė didelė grupė Seimo narių, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą, ją išreiškia didelė grupė piliečių savo kreipimųsi-peticija. Nei vienas šių veiksmų nestabdo šių teisės aktų galiojimo. Be to, ir pats Prezidentas yra išreiškęs savo abejones dėl galimybių paso reguliavimo.

Šiomis aplinkybėmis Prezidento nesikreipimas į Konstitucinį Teismą galėtų kelti klausimą, ar jam kaip Prezidentui nekyla pareiga veikti taip, kad Lietuvos piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pasitikėti Prezidento – valstybės vadovo institucija.

Juk Konstitucinis teismas yra pripažinęs, kad deramas šios Prezidento – valstybės vadovo konstitucinės pareigos vykdymas yra būtina piliečių pasitikėjimo pačia Lietuvos valstybe, kaip bendru visos visuomenės gėriu, ir jos institutais, sąlyga.

Kokie Jums buvo 2021 metai? Ko iš jų pasimokėte, kas labiausiai įsiminė?

Kaip ir daugeliui mūsų –  metai buvo itin įtempti, sudėtingi, iškeliantys daugiau klausimų nei pateikiantys atsakymų. Metai, kurie reikalavo daug daugiau ryžto ir valios.

Vis dėlto  džiaugiuosi, kad tokioje sudėtingoje situacijoje vasarą pavyko išjudinti diskusiją pandemijos valdymo teisėtumo klausimais. Tuo pačiu atsiskleidė skaudi visuomenės susipriešinimo problema. Tokio radikalaus pokyčio per mažiau nei dvejus metus negalima buvo įsivaizduoti.

 Kompiuteriniais terminais, instaliavome naują segreguotą visuomenę, kurioje dviejų asmenų grupių teisės (šiuo metu pavadintos „galimybėmis“) skiriasi priklausomai nuo asmens sutikimo vartoti receptinį vaistinį preparatą.

 Matome, kad mūsų fundamentalios teisės tampa galimybėmis. Retoriškai kyla klausimas: ko valstybės pareigūnai, valdžia pareikalaus iš mūsų ateinančiuose metuose, jei šiais reikalavo atsisakyti orumo, privataus gyvenimo, teisės į kūno neliečiamumą?

 Aš labai noriu tikėti, kad visi teisinei valstybei kylantys iššūkiai mūsų valstybę sustiprins, galiausiai visuomenė susitelks.

 Juk visuomet po audros ateina giedra. Šio vilties norėčiau palinkėti visiems Jūsų skaitytojams.

 Kalbėjosi Gintautas KNIUKŠTA