Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Naujas laikraščio ŠIANDIEN numeris: „Būsiu nuoširdus – Labanoro girią saugau ne dėl žmonių”

Naujas laikraščio ŠIANDIEN numeris: „Būsiu nuoširdus – Labanoro girią saugau ne dėl žmonių”

Rytoj prekyboje naujas laikraščio ŠIANDIEN numeris:

„Būsiu nuoširdus ir pasakysiu, kad Labanoro girią saugau ne dėl žmonių. Žmonės šios girios pirmiausia turi nusipelnyti. Nesuabsoliutinu, bet kai pamatau, ką žmonės palieka po savęs gamtoje, tai net žmonėmis jų nesinori vadinti…

Antropodai. Idealus terminas, tinkamas pavadinti į žmogų panašią būtybę, bet besielgiančią kaip kinivarpa. Ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tie, kuriems nuoširdžiai rūpi gamta, kurie ją myli – mažuma.

Antraip, būtų buvusi ta kritinė masė, kuri neleistų valstybei su gamta elgtis pasipelnymo tikslais.

Juk kai mes skaitome apie masiškai Brazilijoje naikinamus atogrąžų miškus, negalvojame, kad dėl to tik Brazilijos prezidentas J.Bolsonaro kaltas. Jį išrinko patys brazilai. Tai taip ir patys lietuviai išrinko dabartinę Lietuvos valdžią.

 Neatsakingai, nereikalaudami daugiau gamtos, o ne vien daugiau pinigų. Kas yra tie pinigai? Pinigai sugalvoti tam, kad mes galėtume patogiai mainytis prekėmis ir paslaugomis, taip vienas kitam padėdami. O dabar pinigai naudojami tam, kad vienas kitam kenktume. Ir tie vienas po kito dygstantys medienos fabrikai, nutaikyti į mūsų girių likučius, yra gyvas to įrodymas.

 Štai „Šilalės mediena“ paskelbė statysiantį naują medienos fabriką Molėtuose. Net ir aklas supranta, kad taikinyje – Labanoro giria. Bus darbo vietų, dar daugiau pinigų, bet nebebus gamtos.

Ministras Simonas Gentvilas jau pasakė, kad medienos kirtimo normą didins. Taigi Labanoro giriai, kaip ir kitoms Lietuvos girioms – ketvirtos stadijos vėžys, kurio prognozė labai aiški. Todėl man labai sunku galvoti apie ateitį. Visą laiką tą mūsų gamtos išlikimo problemą užgožia kitos…

Vargšai jūs, lietuviai. Gyvenate tose dėžutėse, neriatės iš kailio kaip vergai, kad galėtumėt išsimokėt bankams už keturias sienas, dūstate nuo savo pačių automobilių, į gamtą išvažiuojate kaip didžiausi ligoniai ir vos įkvėpę švaraus oro gurkšnį, toliau nuodijate save.

Amžinai skubate, amžinai nespėjate, o galvoje tik viena mintis: „iš kur gauti pinigų“. Tad, gyvenant tokiomis sąlygomis, iš kur bus to laiko miško apsaugai.

Tiesa yra tokia, kad miško neišsaugosi jame negyvendamas… Tad štai ir aš ginu Labanoro girią kaip savo namus, kaip savo gimtinę, bet iš kur paimsi tų pagalbininkų, kai Labanoro giria – rečiausiai apgyvendintas kraštas Lietuvoje, kurio gyventojų vidutinis amžius – 70 metų.

Pasikalbėjimas su gamtininku Andreju Gaidamavičiumi laikraštyje ŠIANDIEN: „Būsiu nuoširdus –  Labanoro girią saugau ne dėl žmonių“.

ŠIANDIEN prenumerata 2022 metams – www. prenumeruok.lt

Parašykite komentarą

Top