• 

Artėja Vasario 16 -oji. 1927 m. vasario 16 d. vakare, kai visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, dr. J. Basanavičius mirė.

Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas. J. Basanavičius palaidotas Rasų kapinėse.

1918 m. vasario 16 d. išsipildė ilgai laukta J. Basanavičiaus svajonė – jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Jis pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Jono Basanavičiaus gimtuosiuose Ožkabaliuose įrengta Jono Basanavičiaus gimtoji sodyba – muziejus, pasodintas Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas.

2018 m. lapkičio 23 d. Vilniuje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, iškilmingai atidengtas paminklas (skulptorius Gediminas Piekuras) Lietuvos Tarybos pirmininkui, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarui dr. Jonui Basanavičiui.

Bronzinė tautos patriarcho figūra iškilo judrioje Vilniaus senamiesčio vietoje – Aušros Vartų, Šv. Kazimiero, Subačiaus ir Pasažo gatvių sankirtoje.

1905 m. gruodžio 4-5 dienomis Miesto rūmų salėje (dabar čia įsikūrusi Nacionalinė filharmonija) posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas, o jo pagrindiniu rengėju ir buvo dr. J. Basanavičius. Didysis Vilniaus Seimas, deklaravęs politinės lietuvių tautos tęstinumą, davė pradžią naujausių laikų Lietuvos valstybei.

• 

„Kai prisimename, kai skaitome, ką jis kalbėjo ir rašė, suprantame, kad Lietuva jam buvo svarbiausia – jos atstatymas, jos dvasios šviesa“, – sakė paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavusi Lietuvos Respublikos prezidentė D. Grybauskaitė. Pasak jos, šis paminklas mums visada primins apie ano meto tautos šviesuolių svajonę matyti atgimusią Lietuvą, prašviesėjusią jos dvasią. Ši svajonė išlieka svarbi ir šiandien.

Buvęs prezidentas V. Adamkus sakė, kad paminklas Jonui Basanavičiui Vilniuje buvo būtinas, kad reikia saugoti visų Lietuvos kūrėjų ir gynėjų atminimą, nes jų darbai, veikla ir gyvenimas buvo nukreipti viena kryptimi – Lietuvos tautinės atminties, istorijos, tautosakos ir kultūros.

• 

„Šiandien į mūsų tarpą sugrįžo tautos patriarchas, kad savo valia ir ryžtu, didžia inteligencija, lietuviškos kilmės paieška, nenumaldoma meile Vilniui paliudytų, jog kilmingos ir orios Lietuvos su sostine Vilniumi svajonė mūsų širdyse stipriai gyva. Ir ta gyvastis auga“, – kalbėjo Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Net ir po šimtmečio J. Basanavičius nebuvo pamirštas ir Bulgarijoje, kurioje jis gyveno 25 metus. Varnos bendruomenė, dėkodama už daktaro gyvenimo darbus, atsiuntė vilniečiams vaizdo sveikinimą: „Varnos miesto bendruomenė atsimena ir gerbia nusipelniusį Lietuvos sūnų, daktarą, mokslininką, enciklopedijų sudarytoją dr. Joną Basanavičių <…> Varnos medicinos universiteto mokslininkai su pagarba ir toliau studijuoja dr. Basanavičiaus kultūros ir mokslo palikimą Bulgarijai“.

Ant paminklo postamento iškalta garsi J. Basanavičiaus mintis: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras.“

Tai žodžiai iš pirmojo „Aušros“, Lietuvos tautinio atgimimo judėjimo žadintojo, numerio pratarmės.

• 

Jonas Basanavičius, lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas, gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliuose (Vilkaviškio rajonas) pasiturinčių ūkininkų šeimoje.

Jonas mokėsi pas kaimo mokytoją (daraktorių), o vėliau jį leido į Lukšių pradžios mokyklą. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą.

1873 m. pabaigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, J. Basanavičius nepakluso tėvų spaudimui toliau mokytis Seinų kunigų seminarijoje ir išvyko mokytis į Maskvos universitetą. Įstojo į Istorijos-filosofijos fakultetą, bet jau po metų, gavęs mokslo stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. baigė universitetą ir įgijo teisę verstis gydytojo praktika.
Kultūrinę ir politinę veiklą Jonas pradėjo dar studijuodamas Maskvoje.

Tyrė Lietuvos istoriją, kultūrą ir kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet, deja, negavo leidimo spausdinti.

Susitaręs su bulgarų vyriausybe, 1880 m. pradžioje išvyko į Bulgariją, kur dirbo Lomo (Montanos sritis) ligoninės direktoriumi ir apygardos gydytoju. Dirbdamas jis ir toliau rūpinosi lietuvybės reikalais: rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius („Lietuvišką Ceitungą“, „Naują Keleivį“). Bulgarijoje išbuvęs iki 1882 m., trumpam buvo grįžęs į Lietuvą, padėjo pagrindus „Aušros“ laikraščio leidimui, o po to išvyko tobulintis į Prahą.

• 

Gyvendamas Prahoje nuo 1882 m. gruodžio iki 1884 m. vasario, su keliais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį. Iš ten organizavo ir pirmojo numerio leidimą Lietuvai. Jame parašė įžymiąją prakalbą šiam numeriui – Lietuvių tautos atgimimo manifestą.

Legalioje rusų spaudoje įrodinėjo lietuviškos spaudos draudimo nenaudingumą caro valdžiai, pasiuntė peticiją carui, prašydamas legalizuoti „Aušrą“. Prahoje J. Basanavičius susipažino su savo būsimąja žmona Gabriele Eleonora Mohl. Jiedu susituokė 1884 m. Vienoje.

Dėl finansinių sunkumų Basanavičius buvo priverstas grįžti į Bulgariją. Pirmiausiai gavo paskyrimą į nediduką Elenos miestą, vėliau buvo perkeltas atgal į Lomą. Tačiau antrasis jo gyvenimo Lome laikotarpis nebuvo toks laimingas. Į J. Basanavičių buvo pasikėsinta, jis buvo dukart peršautas.

Spėjama, kad pasikėsinimo motyvai buvo politiniai.
1889 m. nuo džiovos mirė J. Basanavičiaus žmona Eleonora.

Ši netektis dar labiau pablogino jau ir taip pašlijusią daktaro sveikatą. Po Eleonoros mirties, 1892 m. persikėlė į Varnos miestą. Ten, nepaisydamas savo ligos, jis tyrinėjo archyvų ir bibliotekų medžiagą, ieškojo duomenų apie Lietuvos praeitį. 1891 m. J. Basanavičius priėmė Bulgarijos pilietybę, o nuo 1893 m. dirbo Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju.
1904 m. prasidėjus rusų-japonų karui atsirado proga grįžti į tėvynę.

1905 m. vasarą jis atvyko į Vilnių ir greitai susipažino su Lietuvos inteligentais. Rengiant 1905 m. Didijį Vilniaus Seimą, J. Basanavičius vadovavo jo organizaciniam komitetui. 1907 m. buvo išrinktas Vilkaviškio apskrities mažažemių atstovu suvalkiečiams.

• 

Jo pastangomis 1907 m. rugsėjo 25 d. įkurta Lietuvių mokslo draugija, kuriai jis vadovavo iki 1927 metų. Basanavičius redagavo šios draugijos leidinį „Lietuvių tauta“. 1911 m. įkūrė akcinę bendrovę „Vilija“.

1913 m. vasarą J. Basanavičius ir Martynas Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, joje skaitydami paskaitas jie rinko aukas Lietuvių konferencijai Vilniuje surengti. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvos visuomenės atstovų konferencijoje, buvo išrinkta Lietuvos Taryba.

• 

1918 m. vasario 16 d. išsipildė ilgai laukta J. Basanavičiaus svajonė – jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.

Jis pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą. J. Basanavičius parašė apie 40 studijų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, sanitarijos, apie 140 įvairių straipsnių. Sudarė ir išleido tautosakos rinkinių.

Parengė Romaldas ABUGELIS, savaitraštis ŠIANDIEN.