Kęstutis Jaskelevičius

Savaitraštis ŠIANDIEN

• 

Profesinio mentaliteto ypatumai

                 Policininko profesija yra reikalinga ir garbinga. Be šių vyrų ir moterų visuomenė pasijustų nesaugi ir neapginta. Policininko kelią jaunuoliai renkasi dėl kelių motyvų.

• 

Vienus žavi uniforma, noras pasipuikuoti prieš bendraamžius, kitiems rūpi nemenkos socialinės garantijos tarnybos metu ir jai pasibaigus, esama ir idealistų, kurie viliasi būti naudingi visuomenei.

Tačiau ne paslaptis, kad yra asmenų, kurie tarnybą policijoje renkasi dėl labai specifinių motyvų. Tai valdžios ir galios kitų žmonių atžvilgiu pojūtis, kurį neretai lydi net sadistiniai polinkiai. Todėl karts nuo karto viešumon iškyla žmonių mušimo, kankinimo, kyšių reikalavimo atvejai policijoje.

Tai ir spėk, pilieti, su kokiu policininku tau lemta susidurti. Suprantama, policininko darbas rizikingas ir pavojingas, miestuose ir kaimuose vis dar nemažai nusikalsti, smurtauti ir sukčiauti linkusių žmonių, keliuose nemažėja eismo chuliganų, nepaisančių jokių taisyklių. Ir čia visuomenei pagelbėti gali tik policija. Ir gelbsti. Neretai rizikuodami savo sveikata ir net gyvybe, todėl visuomenei už tai jiems dėkinga.

                 Tačiau yra ir kai kurie policininko profesijos „kaštai“. Šis darbas išugdo tam tikras specifines savybes, viena iš kurių – tai žmogaus nematymas. Yra nusikaltėlis, pažeidėjas ar koks interesantas, ir yra baudžiamojo ar administracinio kodekso straipsniai ir numatytos teisinės procedūros.

Žmogus iš pareigūno regėjimo lauko tarsi išnyksta. Beje, toks pats žmogaus nematymas būdingas ir daugeliui kitų teisėsaugos profesijų: prokurorams, specialiųjų tarnybų pareigūnams, teisėjams, įkalinimo įstaigų tarnautojams. Humaniškuoju požiūriu visos šios profesijos neišvengiamai skatina atsiribojimą nuo konkretaus žmogaus, o neretai net it lengvą nužmogėjimą. Svarbu sučiupti, įrodyti nusikalstamą veiką, nuteisti ir pan.

Nuo to kaip uoliai gaudei nusikaltėlius, rinkai nusikaltimo įrodymus, kokį griežtą nuosprendį paskelbei byloje, priklausys darbo vertinimas, kilimas tarnybos laiptais. Deja, šiurkštus, net chamiškas bendravimas tarnybos pareigūnams taip pat nėra svetimas dalykas.

• 

                 Ar kartais kandidatui į Prezidentus S. Skverneliui nėra būdingos jo ankstesnės profesinės veiklos išugdytos savybės? Būdingos ir net su kaupu. Stebint jo elgesį viešojoje erdvėje norom nenorom į paviršių prasimuša jo mėgavimasisi valdžios galia, oponentų požiūrio nepaisymas, nesitaikstymas su prieštaraujančiais.

Neretai tai įgauna sunkiai slepiamą saldofonišką atspalvį. Policininkų aplinkoje tai priimtinas bendravimo stilius, net mėgiamas. Grubiai atšauti kokiam nors įkyruoliui iš Seimo tribūnos – juk tai šaunu.

Pasiųsti po velnių Seimo pirmininkę, būnant vidaus reikalų ministru, kai pastaroji, tiesa, jau vėlyvu metu mėgino teirautis apie pusgalvį pasprukusį iš areštinės su policininko tarnybiniu automatu ir kėlusį mieste realų pavojų – juk tai irgi šaunumo ženklas.

Vienu ypu išvaikyti kone ketvirtadalį ministrų kabineto, o po to aplinkos ministro pareigas siūlyti ką tik apsiplunksnavusią teisininkę. Ir tarsi mokinukui ožiuotis, kai Prezidentė šios teisininkės nepaskyrė į ministro pareigas. Nieko sau vyriausybės vadovo stilius ir taktas.

O kaip tas stilius „patobulės“ tapus prezidentu? Iliustratyvus pavyzdys yra Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte – praeityje buvo šalies generalinis prokuroras. Ten mirties bausmė įtariamiems nusikaltimais vykdoma be jokio teismo.

Profesionalų“ vyriausybės žygdarbiai

                 Seime pateiktoje Vyriausybės veiklos ataskaitoje S.Skvernelis nesidrovėjo žarstyti pagyras savo paties vadovaujamam kabinetui. Tačiau tikrovėje tų darbų – šnipštas, o kai kurios įgyvendintos reformos ateityje atneš tik žalos.

Miškų urėdijų išvaikymas ir valstybinių miškų valdymo koncentracija vienoje įmonėje bus naudinga ne krašto miškams, o stambiesiems medienos perdirbėjams.

Pastarieji kelis dešimtmečius siekį tokios „reformos“, kad galėtų daryti įtaką miškų kirtimams ir medienos kainai. Beje, Kostitucinis Teismas valstybinių miškų pertvarką paskelbė prieštaraujančia šalies Konstitucijai ir todėl neteisėta.

Ar pripažinus savo klaidą Seimas ir Vyriausybė ir grąžins viską į ankstesnę padėtį? Vos įpusėjus miškų valdymo pertvarkai, vienas stambiausių medienos „ryklių“ jau pranešė, kad Akmenėje statysiąs (matyt, kartu su švedų koncernu „Ikea“) medienos plokščių gamyklą, pareikalausiančią milžiniško žaliavos kiekio.

Prieš dešimtmetį būtent dėl nepalankaus medienos išteklių balanso miškininkai pasipriešino tokios gamyklos statybai Alytuje.

  Vargu ar kas supranta šalies universitetų reorganizacijos tikslus. Kuris universitetas su kuriuo bus jungiamas ar apskritai likviduojamas sprendžia siauras „valstiečių“ būrelis, vadovaudamasis tik jiems žinomais kriterijais.

Netrukus tokia pat painiava laukia ir valstybinių kolegijų. Antai paskelbta, kad iki prezidento rinkimų pristabdoma gydymo įstaigų pertvarka.

Matyt, baiminamasi, kad neigiama daugelio gyventojų reakcija neatsilieptų S.Skvernelio reitingams. Šios ne visiems suprantamais kriterijais pagrįstos pertvarkos ypač baimiansi kaimiškų rajonų bendruomenės ir gydytojai. Ar tik nebus taip, kaip ir su miškų urėdijų reforma?

                 Skelbiama, kad pristabdytas mažmeninių kainų, ypač maisto produktų, augimas. Girdi, padėjo viešas jų skelbimas ŽŪM kontroliuojamame tinklapyje.

Tačiau iš tikrųjų kainos ir toliau auga. Ir tai lemia ne kokie nors objektyvūs kaštus didinantys veiksniai, o silpnėjanti konkurencija tarp oligopolinės mažmeninės rinkos dalyvių – prekybos tinklų. Kainų statistika, kurią skelbia Statistikos departamentas, nėra patikima, nes remiasi ydinga metodika.

• 

Daugelį stebėtis verčia sugalvotas keistas vadinamųjų vaučerių projektas, kurį įdiegus bus, girdi, skatinamas smulkusis verslas, mažės kainos, o iš to laimės mažiausias pajamas turintys gyventojai.

Nors dar iki galo nesukurtas vaučerių įgyvendinimo mechanizmas, tačiau šis projektas jau derinamas Briuselyje. Akivaizdu, kad vaučeriai bus tik dar vienas tuščias burbulas.

Panašaus pobūdžio verslo skatinimo projektai gyvybingi gali būti tuo atveju, jei rinkoje neįsigalėjo kelių prekybos tinklų diktatas. Pagaliau prieš diegiant vaučerius ar nevertėjo jų išbandyti pilotinio projekto sąlygomis.

   Nežinia kokiu tikslu ŽŪM perkeliama į Kauną. Kodėl ne į Dotnuvą, kur ši ministerija buvusi prieškariu. Ten sutelktos žemės ūkio mokslinės įstaigos, esama laisvų pastatų ir pan. Čia paminėta tik keletas labiausiai nevykusių S.Skvernelio vyriausybės darbų.

Giriamasi biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų ir pensijų padidinimu. Tačiau, viena, šį padidėjimą apčiuopiamai pajuto tik dalis statutinių pareigūnų, o mokytojus ir gydytojus jis aplenkė. Antra, dalinti vargano šalies biudžeto pinigus, dar ir ne itin vykusiu būdu, daug išminties nereikia.

Tuo tarpu verslininkai iš džiaugsmo S.Skvernelio vyriausybei neploja. Nedrąsūs Pramoninkų konfederacijos vadovo R. Dargio ir Investuotojų forumo direktorės R. Skyrienės priekaištai byloja, kad verslininkai vis dar laukia rimtesnių valdžios iniciatyvų, kurios gerintų verslo aplinką.

   Galutinai išsisklaidė blefas apie „valstiečių“ profesionalų vyriausybę. Tiesa yra ta, kad tai ko gero pati neprofesionaliausia vyriausybė per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį.

• 

Veterinarijos gydytojas tampa aplinkos ministru ir postringauja apie miškininkystę, tvirtindamas, kad kirtimų privačiuose miškuose reguliuoti negalima. Tai gal ir sodinti miškų jau nebūtina? Su tokia miškų politika per dešimtmetį neteksime šitmečiais puoselėtų krašto girių.

Žemės ūkio ministerijai vadovauja pilietis nė menkiausio supratimo neturįs apie šį ūkio sektorių ir jį kamuojančias problemas. Didžiausias jam iššūkis šiandien – ne aklavietėje atsidūręs pieno ūkis ir mėsinė gyvulinkystė, o ŽUM perkėlimas į Kauną. Panašūs „profesionalai“ ministrai darbuojasi ir kitose ministerijose.

Vieninteliu ministru, tikru profesionalu, ko gero, reikėtų laikyti tik švietimo, mokslo ir sporto ministrą A. Monkevičių, turintį ir politinės ir savo srities profesinės patirties.

Daugelis kitų, įskaitant ir patį Vyriausybės vadovą, deja, nepasižymi nei vienu, nei kitu. Vargu ar kas nors ryžtųsi plaukti laivu, kurio kapitonas turi tik menką supratimą apie jūras ir laivus. Štai krašto ekonomikai ir socialiniam gyvenimui toks kapitonas ir vadovauja, o mes visi plaukiam bala žino kur.

Užsienio politikos akibrokštai

                 S.Skvernelio užsienio politikos vingiai sunkiai nuspėjami. Dar būdamas Vyriausybės vadovu jis ima ir pareiškia, kad derėtų kartu su Lenkija forsuoti JAV karinių pajėgų dislokaciją šiose valstybėse, kitaip tariant, kuo sparčiau kurti karines bazes. Ar jis suvokia kokią grėsmę kraštui atneštų toks žingsnis?

Ar dera taip lengvabūdiškai skelbti tokį nepaprastai atsakingą sprendimą? S.Skverneliui nė motais, kad Izraelio ir Palestinos konfliktas turi gilias istorines šaknis ir jau ne vieną dešimtmetį yra rusenančio karo židinys Artimuosiuose Rytuose.

Savo ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę perkėlusi JAV tik pakurstė nesantaikos ugnį tarp žydų ir arabų. Šio žingsnio nesiryžta daugiau žengti nė viena Europos valstybių, o tuo tarpu Lietuvos premjeras pareiškia, kad derėtų pasekti JAV pavyzdžiu ir parkelti ambasadą į Jeruzalę.

Viena, tai žeminantis siekis įsiteikti Izraeliui ir JAV, antra, troškimas sukelti tarptautinę sumaištį pačioje Europoje. Gal sekantis logiškas žingsnis, sekant JAV pavyzdžiu būtų pripažinti Izraelio nuosavybe okupuotas Golano aukštumas, priklausančias Sirijai?

                 Beje, lankantis Izraelyje S.Skvernelis neužsuko į Palestiną. Šis mandagumo vizitas galėjo turėti gilią tarptautinę prasmę ir pelnyti ne vienos arabų valstybės palankumą. Kodėl neužsuko? Vėl norėjo įsiteikti Izraeliui, ar pristigo laiko?

                 Galima būtų vardinti ir daugiau Lietuvos premjero tarptautinės politikos „kliurkų“, tačiau pakanka ir šių kelių iliustracijų. Kažkuris iš politikų prasitarė, kad S.Skvernelis nejučiomis gali ir karą paskelbti kuriai nors valstybei.

S. Skvernelis – Lietuvos Prezidentas?

                 Tai prilygtų slogiam valstybės sapnui. Jis – Lietuvos prezidentas? Pirmiausia, dėl S. Skvernelio ankstesnės profesijos išugdyto įpročio nematyti žmogaus. Na, paskelbė mirusiu gyvą pilietį, didelio čia daikto. Juk atsiprašė per visus kanalus. O kodėl ne asmeniškai?

Tai, kad, sako, nežinojo telefono numerio. Kuris nors patarėjas ar sekretorė galėjo tą numerį sužinoti per penketą minučių. Ši, atrodytų, smulkmena yra gana iškalbinga, nes atskleidžia visą pluoštą būsimojo prezidento (neduok Dieve!) būdo bruožų.

• 

Labiausiai atstumiantis – tai atsainus požiūris į žmogų. Paskelbti gyvą žmogų mirusiu – juk akivaizdi moralinė skriauda. Ir dar neteisėtai atskleisti jo asmens duomenys. Įdomiausia, kad po šio prisišnekėjimo į mane kreipėsi du asmenys su intriguojančiu pasiūlymu.

Girdi, pasamdome tau advokatą, dar sumokame „neblogą honorarą“ už dalyvavimą ieškovu byloje prieš S. Skvernelį dėl moralinės žalos atlyginimo. Padėkojau tarpininkams už rūpestį ir atsisakiau jų paslaugų. Pirmiausiai, kad būtų tiesiog negarbinga pasinaudoti kieno nors netyčine klaida.

Parengta pagal savaitraštį ŠIANDIEN