Andrejus GAIDAMAVIČIUS, laikraštis ŠIANDIEN

Projektas „Lietuvos Raudonoji knyga“

Aplinkos ministerija išleido naują, jau ketvirtąją Lietuvos Raudonąją Knygą. Ji šiais metais išėjo gerokai sutrumpėjusi ir prie to prisidėjo dar praėjusios kadencijos, t.y. „valstiečių“, valdžia.

Buvęs Aplinkos ministras Kęstutis Navickas lengva ranka iš saugomų rūšių sąrašo išbraukė apie 200 rūšių, kas atitiko kone trečdalį prieš tai, 2007 metais, išleistos Raudonosios knygos. Tuo metu Gamtos tyrimų centras vykdė projektą, kurio tikslas buvo įvertinti mūsų saugomų rūšių sąrašą pagal tarptautinius kriterijus.

Dalis rūšių (ir kaip pasirodė – nemenka dalis) tų kriterijų neatitiko, kas nenuostabu, nes kiekviena valstybė turi savo ilgaamžes rūšių apsaugos tradicijas, kurias negalima sumauti ant „vieno kurpaliaus“.

Bet K. Navickas ėmė ir sumovė. Iš Raudonosios knygos buvo išbrauktos visos rūšys, kurios buvo laikomos išsaugotomis, taip pat visos rūšys, kurių būklė neaiški, bet buvo saugomos laikantis atsargumo principo ir, kas keisčiausia, išbrauktos visos išnykusios rūšys, tokiu būdu visam laikui užkertant kelią šioms rūšims sugrįžti į mūsų kraštą.

Ir nors tuo metu Aplinkos ministerijos valdžia dievagojosi, kad išbrauktos rūšys nebus paliktos likimo valiai ir toliau bus saugomos remiantis tarptautiniais teisės aktais, tai tebuvo tik pažadai. Vieną Kęstutį ministro poste pakeitus kitam Kęstučiui (Mažeikai), medžiotojai tuoj suskubo rašyti raštus, kad būtų leidžiamos medžioti iš Raudonosios knygos išbrauktos ūdros. Nežinia, kaip būtų buvę, jei ne visuomeninių organizacijų pasipriešinimas…

Kitas liūdnas pavyzdys – iš Raudonosios knygos išbrauktas meškinis česnakas. Vos tik visuomenė suodė, kad jis nebesaugomas, tuoj puolė naikinti visuose miškuose, kur tik jis auga ir Aplinkos ministerija ėmė svarstyti, ar nereiktų meškinio česnako grąžinti į Raudonąją knygą. Klausimas tik, kam išvis jį reikėjo išbraukti?

Kaip teigia žinomas Lietuvos gamtininkas Selemonas Paltanavičius, nuo seno prieštaravęs tokiam Raudonosios knygos sutrumpinimui, praeityje sparčiai nykusi rūšis yra įrodymas, kad tas nykimas gali bet kada pasikartoti. Todėl ir buvo Raudonojoje knygoje tokia penktoji kategorija („išsaugotos rūšys“), į kurią buvo įtrauktas ir minėtas meškinis česnakas, ir pilkoji gervė, ir ūdra, taip užkertant kelią tam nykimui pasikartoti.
Taigi šiais metais išleista Raudonoji knyga nuvylė daugelį gamtininkų. Buvo panaikintos per dešimtmečius susiklosčiusios lietuviškos gamtos apsaugos tradicijos.

Atsitiko tas pats kaip ir su saugomomis teritorijomis. Sovietmečiu, dar prieš 60 metų įsteigti draustiniai praktiškai neteko savo apsaugos ir po ilgų dešimtmečių saugojimo pradėti sparčiai kirsti.

Tai galima būtų palyginti su senų, antikvarinių knygų biblioteka, kuri pradėta deginti pritrūkus malkų… Pavartyti naują Raudonąją knygą vargu ar jums pavyks, nes platinamas tik elektroninis variantas, o popierinės naudojamos kaip suvenyrai su ministro Simono Gentvilo autografu. Ministro, kuris neturi jokių nuopelnų nei rūšių apsaugos nei apskritai gamtos apsaugos srityje…

Utenos valdžiai ES pinigai rūpi labiau nei gyvybė

Utenos rajono savivaldybė išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad dėl Rašės užtvankos, esančios Utenos mieste, remonto, planuojama šią vasarą nuleisti vandenį iš čia esančio tvenkinio. Neaišku, kodėl tai numatyta padaryti būtent vasarą, kai būtų padaryta didžiausia žala per ilgus metus susiformavusiai ekosistemai, ir kodėl neieškota alternatyvių užtvankos remonto sprendimų.

Vasaros metu tvenkinyje gausu žuvų mailiaus, veši vandens augalija ir susijusi kita fauna. Po tvenkinio nuleidimo žūtų praktiškai viskas, kas gyva, o pūvančių organizmų išskiriamos medžiagos ateityje sąlygotų vėl pripildyto tvenkinio taršą, spartesnę eutrofikaciją ir dumblių žydėjimą.

Po tokio veiksmo tvenkiniui išsivalyti prireiktų ne vienerių metų ir kuriam laikui jis prarastų savo ekologinę ir rekreacinę vertę. Savivaldybė ėmėsi pačio paprasčiausio ir pigiausio veiksmo minėtos užtvankos remontui, naudojant ES lėšas, nors pačios ES viena pagrindinių vertybių – saugoti biologinę įvairovę, kuri minėtame tvenkinyje net nebuvo ištirta, t.y. nežinoma, kas bus sunaikinta.

Kad Utenos valdžia labai nemokšiškai stengiasi įsisavinti ES lėšas patvirtina ir ekspertas Vytautas Bubėnas, kuris 2017 metais atliko šios užtvankos statinio ekspertizę. Jo vertinimu užtvankos šachtinė pralaida yra patenkinamos būklės ir remontui nebūtina išleisti visą tvenkinio vandenį. Reikalinga tik pažeminti vandens horizontą 0,5 -1,0 m, tiek, kad būtų galima pataisyti aukštutinio žemių pylimo šlaito stiprinimus.

Eksperto nuomone, šiuo atveju tvenkinio visiškas išleidimas būtų nusikaltimas gamtai.

Utenos miesto gyventojai jau keletą mėnesių priešinasi šiam projektui, kuris, kaip pasirodo, praėjo visas poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Suprask, vidury vasaros išleidus visą tvenkinio vandenį, poveikio aplinkai neva nebus…

Lietuva netinkamai naudoja poveikio aplinkai procedūras, o gyventojų bauginimui naudoja net spec. tarnybas

Orhuso konvencijos priežiūros komitetas birželio 9 d. atsiuntė galutines išvadas Rudaminos bendruomenės byloje dėl „LitPol Link“ jungties projektavimo ir statybų.

Po redagavimo ir tvirtinimo konvencijos susirinkime, jos taps oficialiu Jungtinių Tautų dokumentu. Kaip praneša Rudaminos bendruomenė, nepaisant Lietuvos ministerijų ir VSD teisinimosi, komitetas patvirtino visas išvadas, pagal kurias Lietuva pripažinta pažeidusi konvenciją.

Išvadose liko ir šie, bendruomenės teisininkų nuomone, ypač svarbūs du sprendimai:

1. Valdžios sukurta sistema, kai visuomenė dalyvaudama Poveikio aplinkai vertinimo procedūrose savo pastabas turi teikti nuo užsakovo pinigų priklausomam PAV rengėjui neatitinka konvencijos 6(7) straipsnio (valdžia iki dabar turi specialiai pasidarytą įrankį užtikrinti valdančių grupuočių ir kapitalo galimybes valdyti bet kokio proceso baigtį).
2. Valstybės saugumo departamento atvirai vykdytas lindimas prie gyventojų ir bendruomenės aktyvistų ginčo dėl šios elektros linijos teisėtumo metu buvo konvencijos straipsnio 3(8) pažeidimas. Šio pažeidimo aptarime komitetas toliau remiasi kita byla prieš Baltarusiją ir VSD veiksmus pavadino persekiojimu. Lietuva (Aplinkos ministerija) savo rašytame atsiliepime į išvadas piktinosi dėl tokio sulyginimo, bet tai jiems nepadėjo. Tokiu būdu, bendruomenei pavyko parodyti tarptautiniu lygiu, kad šioje valstybėje sprendimų priėmimui neteisėtai pasitelkiamos specialiosios tarnybos.
   Šis europinės svarbos projektas, kuriuo sujungiami Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklai, buvo daromas saugomų teritorijų naikinimo ir vietos gyventojų interesų pamynimo sąskaita. Lietuvos žiniasklaida atvirai šaipėsi iš savo ir gamtos teises ginančių dzūkų, lygino juos su žygaitiškiais. Viso to nebūtų buvę, jei projekto rengėjai būtų bendradarbiavę su gyventojais, koregavę projektą, o ne lipę per galvas, atlikinėdami formalias poveikio aplinkai vertinimo procedūras, kurios realiai būna tokios, kokių reikia užsakovui, o ne viešajam interesui. Tas pats šiuo metu vyksta ir su kitais stambiais energetikos projektais, kaip vėjo jėgainių parkų plėtra prie pat Žuvinto rezervato ar Šatrijos kalno, kur irgi poveikio aplinkai vertintojai pateikę palankias verslininkams išvadas, o priešininkams užčiaupiamos burnos.