Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN. Dideli mažo miestelio žmonės

Laikraštis ŠIANDIEN. Dideli mažo miestelio žmonės

Vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė ne kartą skelbė ir gyrėsi, kad ji suvaldė migrantų krizę. Kaip yra iš tikrųjų ir ką išgyveno vasarą Lietuvos pasienyje esančio Dieveniškių miestelio žmonės?

Žavinta BUTVILIENĖ, Dieveniškių miestelio gyventoja, laikraštis ŠIANDIEN

Didžiulės bėdos Dieveniškėse prasidėjo birželio trečiosios rytą, kai pakilęs virš  miestelio  pasieniečių sraigtasparnis ėmė sukti ratus. Sunku buvo  patikėti, kad grasinimai Lietuvą užtvindyti nelegalių migrantų srautais ėmė pildyti su kaupu.

Kasdien su nerimu laukdavau naujo ryto, naujos dienos, naujų naujienų. Sekiau skaičius, skaičiau informacinius straipsnius, vis dažniau ieškojau  puslapyje  www.pasienis.lt. naujos informacijos. Kiek sulaikyta nelegaliai sieną kirtusių neteisėtų migrantų? Iš kokių šalių atvykėliai?

Skaičiai kasdien gąsdino vis labiau. Neapleido nerimas, vis spėliojau, ko migrantai  tikisi iš mūsų valstybės. Manau, kad ne darbo paieškos atvijo svetimšalius į mūsų mažą kraštą – nei klimato sąlygomis nei prabangiu gyvenimu negarsėja mūsų Valstybė, mažai tikėtina, kad jie norės likti mūsų šalyje.

Dideli mažo miestelio žmonės.

Tikiu, kad kils neramumai, jei jie nepasieks savo tikslo, tai yra kitų Europos valstybių. Puikiai suvokiu, kad mūsų Lietuva tik tranzitinė šalis šiems neteisėtiems bėgliams.

Dieveniškių miestelis – šalia Baltarusijos  sienos, miškingos  gamtos apsuptyje.  Jau dvidešimt ketverius metus gyvenu be galo turtingoje gamtos gėrybėmis apdovanotoje vietovėje. Mėgau grybauti, uogauti, keliauti dviračiu ir pėsčiomis po savo apylinkes. Kaskart atrasdavau savo krašto žavesį iš naujo, nes miestelis ir kaimai tvarkosi, kuriasi, gyventojai puoselėja savo sodybas, jų aplinką,  kuria verslus, dirba žemes.

Didžiąją dalį savo laiko leisdavau  gamtoje. Gyvenant  muziejuje  po atviru dangumi, turint  pilkapius, piliakalnį, sutvarkytus takus ir  daugybę kitų lankytinų vietų, labai mėgdavau dviračiu po darbo ar savaitgaliais apsukti nemažą kilometrų ratą, kaskart iš naujo atrandant savo krašto gamtos grožį ir įvairovę.

 Turėjau pamėgtus dviračių takus, atradusi savo  maršrutus miškų keliukais, nemėgau duobėto plento. Be galo mėgau miško tylą, jo terapiją, pabuvimą vienumoje, apmąstymus, savaitės darbų planus.

Deja,  miškai sparčiai nyksta, neatpažįstamos plynės rėžia akis, išmauroti didžiulės technikos miškų keliukai nebepravažiuojami, kelyje sutinkami miškovežiai negailestingi, tik spėk trauktis į tolimiausią šalikelę, jei nori laimingai pasiekti  savo kelionės tikslą.

Dieveniškės.

 Kalbu būtuoju laiku. Birželio pirmosios dienos buvo paskutinės. Dabar nekeliu kojos į mišką. Dviratis liūdnai dulka rūsyje. Nesijaučiu ramiai savo miestelyje net būdama namuose. 

Dieveniškių kraštą pamilo netikėti svečiai. O juk žinome, kad netikėti svečiai ne pats maloniausias reiškinys, ypač jei esi nepasiruošęs juos sutikti, priimti, pakviesti, jei nežinai, kiek ilgai  jie nusiteikę svečiuotis. Kada nuspręs išvažiuoti? O jei pasiliks, ar pamils mūsų šalį, taip kaip myliu aš, ar norės intergruotis, išmokti mūsų kalbos, laikytis mūsų papročių, švęsti mūsų šventes…

Daugybė klausimų, deja, nei vieno atsakymo. Puikiai suvokiu kokie esame skirtingi žmonės. Neramu.

 Gyvenimas netapo lengvesnis sužinojus apie ministerijos ketinimus migrantus apgyvendinti buvusios Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos pastate. Skaičiai skambėjo bauginančiai, bandžiau įsivaizduoti, kai gyventume, jei emigrantus įkurdintų šalia mūsų. Esu dirbusi buvusioje mokykloje ir turiu šiltų prisiminimų. Manau, beveik kiekvienas miestelio gyventojas taip pat susiję su šia mokyka.

Vieni –  kaip buvę mokytojai, kiti kaip buvę mokiniai, mokinių tėvai, buvę personalo darbuotojai… O kai turi prisiminimus tai ir rūpi, ir skauda, ir neramina. Ir be abejonės graudina. Juk matau, kuo virsta kiti Lietuvos pastatai, svetingai užleisti migrantams. Jiems tai  ne sava, o svetima, tai ir niokoti, laužyti, gadinti ir  griauti svečioj šaly negaila. Neužsibus, iškeliaus.

Dideli mažo miestelio žmonės.

 Dieveniškių miestelis  pasirinktas dėl strategiškai patogios vietos, atstumas iki kaimyninės Baltarusijos sienos visai čia pat. Apgyvendinimas šalia sienos leistų taupyti valstybei transportavimo išlaidas. Niekam neįdomu, kaip jaučiasi Lietuvos žmonės. Šiuo metu svarbiausias yra migrantas ir jo gerovė. Gerovės Lietuva bet ne mums,  Lietuvos piliečiams…

Reikia čia ir dabar apgyvendinti netikėtus svečius. Pamaitinti, suteikti kuo geresnes sąlygas. Mes pripratę svečiams užleisti gražiausią kambarį,  patogesnę lovą, naujesnį rankšluostį ir skanesnį kąsnį. Tik ar įvertins… Neįvertins.

Dieveniškės tikrai svetingas kraštas, bet ne pati geriausia vieta tiek gyventojų atžvilgiu, kadangi buvusi mokykla stovi  gyvenamųjų namų, mokyklų, darželio, apsuptyje, atstumai labai nedideli, pastatas senas, sienos pusiau kiauros, garso izoliacija menka, langai seni, mediniai, teritorija neaptverta.

Dideli mažo miestelio žmonės.

Patalpos viduje, žinoma, didžiulės tačiau tualetų vos keletas, kanalizacija vargu ar atitiktų tokio didelio migrantų kiekio poreikiams. Elektros instaliacija taip pat neatlaikytų bet kokias, net ir menkiausias apkrovas. Dėl dažno vandens trūkumo, ypatingai vasarą, miestelio gyventojai  nuolat kenčia,  todėl manau, jog liktume visi be vandens – ir miestelio gyventojai, ir migrantai. 

Argumentai tikrai konkretūs ir aiškūs. Net nekuriu planų,  kaip teks gyventi toliau, kažkodėl nuoširdžiai tikiu, kad viskas liks, kaip buvę. Juk visi mato: netinkamas pastatas, netinkama aplinka.

To net nenori girdėti mūsų valdžios atstovai, atvykę iš Vilniaus, girdi, pastatas tinkamas, migrantai bus atvežti. Keistas užsispyrimas ir nenoras girdėti gyventojų nuogastavimų.

Tik vis kartoja, kad reikia mums būtinai pamatyti ligotus, su negalia, atklydėlių vaikus, ar mums jų negaila… Gaila, žinoma, gaila. Todėl  ir noriu, kad šiems vaikams būtų surastos dar tinkamesnės sąlygos. Juk mokykla tikrai nepritaikyta gyventi šeimoms, turinčioms vaikų su negalia.  Mūsų miestelyje  ir gydytojo nėra, ir greitosios kartais ilgai tenka laukti.

Stebiuosi, kuo valdžiai taip tinka šis rajonas. Gal kad kalba visi skirtingai. Taip, kalba skirtingai, bet susikalba. Girdžiu aiškiai išsakytą  žmonių  nuomonę. Migrantų nenorime. Pritariu.         

Pažadai miestelio gyventojams kaskart neįtikinantys, kaip ir statybinė  tvora, kurią aš savo akimis išvydusi, su statybų verslu nieko bendro neturinti,  mielai parekomenduočiu vežti ją ir aptverti  statybų aikštelę, apsaugai nuo netyčia nukritusios plytos, bet ne nuo įpykusių migrantų.  Ji taip ir liko neiškrauta. Išsivežė. Ir tai buvo dar vienas Dieveniškių gyventojų mažytis laimėjimas. 

 Manau, kad Dieveniškių gyventojai  yra pavyzdys visai šaliai, kaip reikia suremti pečius, už savo ginamą tiesą, o svarbiausia, reikia tikėti. Nes tikėti yra be galo svarbu. Tikėti Dievu, tikėti savimi, tikėti kaimynu, tikėti artimu, tikėti draugu, tikėti ateitimi, tikėti tuo, ką darai, tikėti savo tiesa.

Tiek palaikymo sulaukta  iš Lietuvos miestų ir miestelių, kaskart slėpiau ašarotas akis po tamsiais akiniais. Žmonės dabar žino, kur yra Dieveniškės.  Vieningi ir drąsūs miestelėnai. Pati ne  visuomet galėjau būti kartu nes dirbu, bet išmaniųjų technologijų pagalba jaučiausi, tarsi visuomet buvau kartu su miestelio gyventojais. Grupėse nuolat papildoma informacija leido sekti visus įvykius.

 Stebiu mūsų rajono Rūdninkų poligone apgyvendintų nelegalų išpuolius, triukšmą, nepagarbą mūsų šalies svetingumui. Patys tiek neturim, kiek jiems skiriame. Dieve, suteik stiprybės rūdninkiečiams ir aplinkiniams gyventojams. Gal viskas greitai nurims?  Ar tikrai visus migrantus reikia apgyvendinti mūsų rajone?

Dideli mažo miestelio žmonės.

Centrinė spauda ir televizijos Šalčininkų rajoną pristatato kaip neišsilavinusių gyventojų rajoną. Suprantama, pažeminti visada lengviau nei pasakyti gerą žodį. Netiesa, žmonės čia  nepaprasti, išlaikę šimtmečių senąsias tradicijas, svetingi, negaili pasidalinti duonos kąsniu, sriubos šaukštu, paguosti, užjausti.    

Prieš keletą dienų pavežiau močiutę. Autobusai čia retai važiuoja.   Ji pasakojo,  kaip žmonės į svečius  užsukusius   migrantus  pavaišino  duona, agurkais ir lašinukais, kurių migrantai neragavo. Valgė tik duoną su agurkais. Geri ir patiklūs kaimo gyventojai, nesugadinti civilizacijos, neišmokę meluoti, pripratę tikėti ir pasitikėti… Ar nenukentės nuo užsukančių svetimtaučių? Dieve, neleisk. 

Nedrąsiai džiaugiuosi paskutinių dienų skaičiais, kurie sumažėjo iki dešimčių, gal jau atsikvėpsime? Gal sugrįš ramybė ir saugumas?

Pastarųjų dviejų mėnesių įvykiai pakeitė mano požiūrį į daugybę dalykų. Susidėliojau prioritetus, atsiribojau nuo negatyvių informacijos šaltinių, ištryniau daugelį žiniasklaidos tinklapių.  Žinau, ką aplenksiu. O  už ką pasimelsiu.

Gintauto Kniukštos nuotraukos.

Parašykite komentarą

Top