„Žymusis prieškario tautiškų tradicijų ir paveldo fotografas Balys Buračas šiandien apsilankęs Lietuvos kaime labai nustebtų čia pamatęs ryškias mūsų tautos genocido tendencijas: daug kur neliko tikrųjų kaimo gyventojų. Net ir vaizdingiausiose gamtos vietovėse jų beveik nėra.

Sodybos tuščios, nutilę ir išmirę. Jas lanko ir prižiūri daugeliu atvejų tik miestiečiai, įsirengę čia poilsiavietes, arba kaimo turizmo verslininkai, kurie čia plėtoja viešbučių, baidarių verslus“, – sako žinomas fotografas, leidėjas Valentinas Juraitis.

Nors jau keturis dešimtmečius jis gyvena sostinėje, tačiau savęs grynu vilniečiu nelaiko. Jam svarbūs Lietuvos regionai, nes jis – vienas iš tų, kurie pastaruoju metu aktyviai fotografuoja Aukštaitijos kaimą.
Neseniai V. Juraitis išleido fotoalbumą ,,Rytų Aukštaitijos kaimai.

Namų išorė ir vidus“. Nemaža dalis fotografijų apie šį regioną buvo eksponuota autoriaus fotoparodose Utenos kraštotyros muziejuje, Ignalinos viešojoje bibliotekoje, Dusetų dailės galerijoje. Ši fotografijų serija – tai kelerių metų darbas ieškant ir fiksuojant būdingiausius aukštaitiškus bruožus, aukštaitišką gyvenseną.

Kaip kilo mintis įamžinti nūdienos provincijos žmonių gyvenimą?

Esu iš tų fotografų, kuriems patinka fiksuoti tai, kur, atrodo, nieko nevyksta, bet iš tiesų kažkas vyksta – tai kasdienybė. Kasdienybė irgi turi savo vertę. Fotografo darbas yra ne tik užfiksuoti įvykius, bet ir pastebėti laikmečio bruožus, pasikeitimus. Tie bruožai ir sudaro mūsų įvaizdį, mūsų kraštą išskiria iš kitų ir tuo gali sudominti.
Mano ankstesnis darbas – fotografijų ciklas „Gurbšilis“, kur įamžinti pokyčiai kaime Vilkaviškio rajone. Daugiau šiandieninę kaimo situaciją atspindinti foto mozaika, kuri buvo paakinta amžių sankirtos emocijų.

Peržengėme į naują amžių, regis, nieko neįvyko, tik pasikeitė skaičiukai kalendoriuje, tačiau juk kiekvienas pagalvodavome, kokie pokyčiai mūsų laukia. XX a. baigėsi, prasidėjo XXI a. ir man tą amžių virsmą norėjosi įamžinti fotografuojant kaimą. Rūpėjo pamatyti ir įamžinti fotografijose, kaip žmonės gyvena keliuose kaimuose, kurie supa Gurbšilio mišką.

Dar jaučiau kažkokį nepasitenkinimą, kad mes, fotografai, ne viską parodome, kad dera kitaip parodyti ir kaimą, ir jo socialiai nepalūžusį žmogų, kurių, beje, yra dauguma. Be to, ši paroda nemažai pakeliavo po šalies ir užsienio galerijas, pabuvojo Čikagoje, neretai vadinamoje lietuvių emigrantų sostine.

Šiandien pokyčiai kaime – akivaizdūs. Vidutiniškai dviejų tūkstančių hektarų ūkį su šiuolaikine technika šiandien apdirba keturi šeimos nariai ir du samdomi mechnizatoriai. Aš apytiksliai paskaičiavau, kad prieš keletą dešimtmečių čia dirbo 120–200 žmonių. Atlikime aritmetikos veiksmą… Vadinasi, kiti ,,šimtas“ dabar kaime yra nereikalingi, juos išgena iš namų emigracija. Išnyko tokia profesija kaime kaip laukininkas, runkelių ravėtojas. Juos pakeitė chemikalai herbicidai ,,raundup gold 450“, naikinantys piktžoles.

Daugelis sodybų ir dar išlikusių etnografinių namų tampa tik dekoracija, gal juos išgelbės kaimo turizmas, gal miesto vasarotojai. O seniesiems gyventojams po kelerių metų išmirus sodybos galbūt taps miestiečių vasaros buveinėmis.

Ar jos bus aukštaitiškos? Taigi, čia dėl Lietuvos vaizdo yra dėl ko galvą pasukti ne tik ekonomistams, bet kultūros, meno žmonėms.

Dusetų galerijoje Zarasų rajone neseniai veikusi jūsų fotografijų paroda „Rytų Aukštaitijos kaimas“ sulaukė didelio susidomėjimo, gražių atiliepimų. Vadinasi, tokių parodų reikia, jos paliečia žmonių širdis ir jausmus. Ką ypatingo pastebėjote ir įamžinote foto objektyvu?

Svarbiausia, patys namų šeimininkai turėtų norėti suvokti, kas brangu, kas vertinga. O tai yra žymiai gilesnis, daugiasluoksnis švietimo ir savivokos klausimas.

Drastiškai pasakysiu, kad dabar mūsų krašto paveldo likimą neretai nulemia metalo laužo supirkimo kainos. Jei tik kaina kiek pakyla, srautai vežėčių, plūgų, kaimo kalvių unikalių apkaustų detalių nukeliauja į metalo laužo supirkimo punktus, o iš ten į Vokietijos, Ispanijos plieno lydyklas…

Žymusis prieškario tautiškų tradicijų ir paveldo fotografas Balys Buračas šiandien apsilankęs Lietuvos kaime labai nustebtų pamatęs ryškias mūsų tautos genocido tendencijas: kaime daug kur neliko tikrųjų kaimo gyventojų. Net ir vaizdingiausiose gamtos vietovėse jų beveik nėra.

Kaimų sodybos tuščios, nutilę ir išmirę. Jas lanko ir prižiūri daugeliu atvejų tik miestiečiai, įsirengę čia poilsiavietes, arba kaimo turizmo verslininkai, plėtojantys viešbučių, baidarių verslus. Su baidarininku iš Ginučių, Remigijumi Šimkūnu, važiavome per Vižių kaimą.

Nei vieno senbuvio, sodybos tuščios, apleistos, tik du sodžiai sutvarkyti, suremontuoti –miestiečių vasarnamiai. (Vižiai, kilę nuo žodžio ,,vižas“ – žaltys, taigi šis ištuštėjęs kaimas byloja apie gilią baltų kultūros istoriją.

Prisimename iš lūpų į lūpas pasakotas legendas, kai dar nebuvo mūsų raštijos: apie Eglę Žalčių karalienę, seniausią baltų sakmę apie Senį Kaulių ir t. t.)

Dėl provincijos: ji yra tokia, kokia yra. Ką čia aimanuosi. Šiandien daugiau galėčiau pasakyti apie Aukštaitiją. Pavyzdžiui, Kukutėlių gatviniame kaime Ignalinos rajone, kur yra per penkiasdešimt sodybų, žiemą praleidžia tik dvi garbingo amžiaus šeimos ir tik vasarą priguža miestiečių.

Man įsiminė tikra aukštaitė pensininkė Gintutė, buvusi Utenos tekstilininkė, likusi dabar viena ir turinti dvi savas paveldėtas senovines sodybas. Ji net nežino, kurioje ilgiau apsigyventi, nes abi širdžiai mielos. Tai pabūna ir ten, ir ten. Pas ją mačiau daug gerų dalykų, todėl stengiausi užfiksuoti ir išryškinti gražų aukštaitišką stilių.

Kokius ypatumus siekėte atskleisti pasakojime apie Aukštaitijos kaimą?

Norėjau užčiuopti aukštaitišką gyvenimo būdą, aukštaitišką gyvenseną, nes Aukštaitija, mano galva, – didžioji Lietuva. Žvalgiausi po aplinką, kasdienybės aptrintas detales.

Pirmiausia atkreipiau dėmesį į tai, kas mažiausiai kitų fotografų fiksuota, – tai pastatų vidus. Šiais laikais patekti pas žmogų į namų vidų ir dar apžiūrėti jo privačius, intymius kampelius iš tiesų nelengva.

Tai priemenės, virtuvės, gryčios, svetainės, tvartų vidus, net ir lauko tualetai. Galvoju, jei mažai ką tas domintų, tai bent pravers kokiems ateities užsienio filmų kūrėjams, kurie pagal fotografijas galės sukurti aukštaitiškas dekoracijas.

Fotoalbume apie Rytų Aukštaitiją stengiausi parodyti ir namo šeimininkus. Norisi pasidžiaugti, kiek puikių žmonių ir pavyzdingų sodybų čia esama. Viktorija Jovarienė Užpaliuose, Anelė Araminienė Gudeniškėse, Danguolė Bukėnaitė Sabališkėse….

Man rūpėjo užfiksuoti sodybos ir šeimos kilmę, jos istoriją per kelias kartas. Įdomu buvo, kas pastatė namą, kokie meistrai padėjo statant, iš kur vežė medžius, akmenis.

Man ypač džiugu būna, kai išgirstu, jog prosenelių statytoje sodyboje dar tvarkingai tebegyvena proanūkiai, kuriems jau apie 70 metų ir daugiau. Smagu išgirsti, kad seneliams pavyko nuo trėmimo į Sibirą išsipirkti kindziukais ir medumi… Bet tokios istorijos yra ne dažnos.

Tas fotomenininko užmojis parodyti amžių sandūroje besikeičiantį Lietuvos kaimą, jo žmones tikriausiai kainuoja ir laiko sąnaudų, ir išlaidų?

Kaip ir daugelio kultūros darbuotojų projektus, mano sumanymus remia Lietuvos kultūros taryba, ekspertų sprendimu, tačiau to neužtenka. Blogiausia, kad remiamą projektą būtina įvykdyti per vienerius kalendorinius metus, o tai padaryti neįmanoma.

Aukštaitijoje yra daug sėkmingai dirbančių pramonės įmonių. Kartą pokalbio su kolegomis metu nusistebėjau, kodėl jos neremia vietinių kultūros projektų, parodų. Vienas kolega žurnalistas man atsakė, kad dauguma jų tos paramos neprašo arba nesugeba tinkamai argumentuoti problemos, įtikinti, kad remdamas tiesiogiai meninį-kultūros projektą, aplenki biurokratų grandį ir pats rėmėjas pamato rezultatą, kur jo indėlis irgi akivaizdus. Deja, mūsų pilietinis mąstymas, nors daugelis pramonės įmonių dirba pelningai, dar tik įgauna pagreitį.

O prašyti, apeliuoti į pilietinius jausmus, į Aukštaitijos propagavimo idėją yra sunkiausias darbas, ištisa strategija. Ne veltui žymūs pasaulio kino kūrėjai kalba, kad finansavimui tenka paskirti 80 proc. jėgų, o tiesioginiam darbui – tik 20.

Esate išleidęs keletą vertingų knygų „Karaliaučiaus kraštas“, po Kristijono Donelaičio gimtinę „Nadruva“, taip pat archyvinių fotografijų knygą „Senoji Marijampolė fotografijose“, dabar ,,Rytų Aukštaitijos kaimai“. Ką manote apie Lietuvos įvaizdžio svarbą?

Kartą per radiją išgirdau vienos amerikietės turistės atsiliepimą apie kelionę po Lietuvą. Ji kalbėjo maždaug taip: „Man Lietuvai apžiūrėti užtenka ir pusės dienos. Paskui skrendu į Rygą, – dienai ir Taliną – dienai, o savaitėlę planuoju praleisti Sankt Peterburge.“

Ir kurgi, be Vilniaus, ta išmaningoji ponia galėjo apsilankyti? Kur kitur, jei ne Trakuose. O sugrįžusi į Vilnių funikulieriumi pakilo į Gedimino bokštą, pasidairė po mūsų raudonuojantį, molinėmis čerpėmis pagražintą senamiestį, dar neužterštą dangoraižiais ir stikliniais kubais. Spragtelėjo porą kartų ,,muiline“, keletą minučių pafilmavo. Ir liko patenkinta savimi: kuo mažiau vaizdų, tuo galva švaresnė nuo perteklinės informacijos…
Ir jau po pietų pasuko į Kirtimus, į oro uostą Rygon, Talinan…

Ji taip ir nepajuto lietuviškos dvasios mažesniuose ir didesniuose miesteliuose, ką Amerikoje yra aprašęs Džonas Steinbekas. Apie miestelius, kur viena pagrindinė gatvė ir aplink ją aplipę keletas namelių, pilkų, apleistų, šiferiuotų, plastikiniais langais, plastikinėmis apdailos lentelėmis pagražintų.

Ta ponia tikrosios provincijos, tikros Lietuvos taip ir nematė. Ir tikro, nereklaminio jos dvelksmo nepajuto, ir niekas jos ant kelio neužvedė.
Pagalvojau, kartais sveika išklausyti ir pasiklausyti, ką apie mus galvoja ir kaip mus kritikuoja atvykėliai iš tolimų kraštų. Aišku, galima būtų jiems be galo prieštarauti, kalbėti apie mūsų atnaujintas sodybas, dvarus ir parkus…
Kalbant apie provincijos Lietuvą, dar kartą reikia paaimanuoti, kad daugelis miestų ir miestelių yra be atpažįstamo veido, arba tie unikalūs pastatai apleisti, neišryškinti.

Tikriau, veidą turi, tačiau jis nekoks: pavargę pastatai su senais papilkėjusio, apsamanojusio šiferio stogais arba, geriausiu atveju, gofruotos skardos čerpių imitacija. Tikroms čerpėms pinigų neužtenka. Dar miestelius matomiausiose vietose puošia ,,originalios architektūros“ supermarketų ,,dėžės“. Visgi, mūsų krašto vaizdas unikalus, dar turime daug vertybių, kurias dėrėtų saugoti ir puoselėti.

Kalbėjosi Aldona Petrauskienė, laikraštis ŠIANDIEN