Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Savaitraštis ŠIANDIEN. Kokia kultūra, tokie ir įstatymai

Savaitraštis ŠIANDIEN. Kokia kultūra, tokie ir įstatymai


Lina SEDRA

Pagal ką sprendžiame apie tautos kultūrą? Pagal parašytų knygų gausą? Pagal miestų architektūrinį įmantrumą?

Pagal lygį, pasiektą naujų technologijų srityje ar bendro produkto apimtis? Manding, tai tik išoriniai rodikliai, sakykim – kultūros forma, drabužis, kuris gali keistis, keičiantis visuomenės savimonei ir bendriems prioritetams.

Kas tuomet būtų kultūros turinys, ta giluminė, mūsų a priori atsinešta, pamiršta, bet ir vėl sąmoningai ar nesąmoningai, vienų aktyviau, kitų pasyviau siekiama sielos būsena – cultura animi, kur nėra varžymosi, o vien geranoriškumas, kur nėra sumenkinimų, o tik noras padėti, kur nėra atskirties, tik vienis – bendrystė su gamta, gyvosios planetos, Gajos, alsavimo pajauta mūsų pačių krūtinėse.

Šia prasme apie kultūros lygį galbūt galėtume kalbėti taip: valstybėje yra tiek kultūros, kiek ji yra išlaikiusi ryšį su gamta. Jei norime būti kultūringi šia prasme, turime pasistengti tą ryšį puoselėti, atnaujinti, suvokti jo svarbą mūsų būčiai ir galiausiai pajusti jo kuriamąją ir gydomąją galią.

Šiame kontekste galėtume peržvelgti, pavyzdžiui, kad ir grupės Europos šalių situaciją saugomų gyvūnų rūšių, konkrečiai – vilkų, apsaugos srityje. Ilgametės varžybos tarp jų ir medžiotojų dėl to paties grobio vis dar tęsiasi, palaikant iškreiptą vilko-kenkėjo įvaizdį visuomenėje visais įmanomais būdais.

O tai, vienose šalyse daugiau, kitose mažiau, kuria kliūtis aplinkosaugininkams įgyvendinti tarptautiniais įstatymais numatytą šios rūšies apsaugą pakankamu lygiu. Kultūrinė atskirtis tarp šalių, jei taip galima būtų išsireikšti, turint omenyje santykio su gamta kultūrą, yra gana žymi.

Įstatymas ir vilkai

Pirmiausia pažvelkime, ką sako apie vilkus žmonių įstatymai. Vilkas pagal savo statusą tiek Europos Sąjungos lygiu, tiek ir pagal Lietuvos teisės aktus, yra saugoma rūšis, o tai reiškia, kad šiems gyvūnams turi būti sudarytos pakankamos sąlygos natūraliai gyventi ir netrukdomai vesti palikuonis, jų populiacija turi būti prižiūrima ir palaikoma tokiame lygyje, kad nekiltų grėsmė jos išnykimui.

Šį kartą pacituosiu kai kurias įstatymų ištraukas, nes atrodo, kad dalis Lietuvos valdininkų ne tik, kad jų nesilaiko, bet nėra jų net skaitę.
1979 m. Berno konvencija (Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencija) paskelbė vilkus, kaip „mūsų Europinio gamtinio paveldo pagrindinį elementą“, saugoma rūšimi. Vilkas, Canis lupus yra įrašytas į II Konvencijos priedėlį, kaip griežtai saugoma rūšis.

Pagal Konvencijos 3 skyriaus 6 straipsnį, reikalaujama uždrausti II priedėlyje išvardintų rūšių „intensyvų gaudymą bet kokiu būdu, įsigijimą ir naikinimą“, „intensyvų dauginimosi vietų ir poilsio plotų ardymą bei naikinimą“, „intensyvų (…) trikdymą, ypač dauginimosi, jauniklių vedžiojimosi bei žiemojimo laikotarpiu“.

Lietuva Berno konvenciją pasirašė 1994 metais. Tačiau LR Seimui 1997 m. ją ratifikuojant, buvo numatyta išlyga, kad vilkams Lietuvoje galioja ne II Konvencijos priedėlio, kuriame jie minimi, kaip griežtai saugoma rūšis, o III priedėlio, kur išvardintos kitos „globojamos gamtos rūšys“, reikalavimai.

Pagal Konvencijos 3 skyriaus 7 straipsnį, „Kiekviena susitariančioji Šalis imasi įstatyminių ir reglamentuotų priemonių, nukreiptų ir reikalingų globoti laukinės faunos rūšis, išvardytas III priedėlyje“.

„Naudojimas laukinės faunos rūšių, išvardytų III priedėlyje, yra reglamentuotas tokiu būdu, kad būtų išlaikytas jų populiacijų egzistavimas už pavojingos ribos, atsižvelgiant į 2 straipsnio nuostatą“, kuri skamba taip: „Susitariančiosios Šalys imasi reikiamų priemonių išlaikyti arba palaikyti laukinės floros ir faunos visumą lygyje, kuris reikalingas ekologiniu, moksliniu ir kultūriniu požiūriu, atsižvelgiant taip pat į ekonominį bei rekreacinį reikalingumą ir į lokaliai grėsmėje atsidūrusių porūšių, varietetų ir formų apsaugos reikalavimus.

“ Kaip ten bebūtų, net ir su tokiomis išlygomis, vilkai tebelieka saugoma rūšimi ir įteisinant priemones, dėl kurių vilkų populiacijai grėstų išnykimas, yra sutarties pažeidimas.

1992 metais vilkų, kaip vienos iš saugomų rūšių statusas Europos Sąjungos lygiu buvo įtvirtintas ET Buveinių direktyvoje (Direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos).

Cituoju Direktyvos 12 straipsnį, pagal kurį draudžiama: „bet kokia forma tyčia gaudyti ar žudyti šių rūšių individus gamtoje“, „šias rūšis tyčia trikdyti, ypač jų perėjimo, jauniklių auginimo, žiemos miego ir migracijos metu“, „pažeisti ar naikinti perėjimo ar poilsio vietas“.

„Šio straipsnio 1 dalies a ir b punktuose bei 2 dalyje nurodytas draudimas galioja visiems gyvūnų, kuriems šis straipsnis taikomas, gyvenimo etapams“.

Mūsų valstybei, kaip ir kitoms valstybėms narėms, galioja bendri ES aplinkosaugos reikalavimai. Beje, tai įtvirtinta net LR Medžioklės įstatyme. Jo 20 straipsnis skamba taip: „Jeigu Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys numato kitokius reikalavimus medžioklei, negu šis Įstatymas, yra taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos.“

Tiesa, Lietuva, 2000 m. stodama į ES, išsiderėjo išskirtinį vilkų teisinį reguliavimą. Tačiau, ET Buveinių direktyvoje pabrėžiama, kad toks nukrypimas nuo bendrų reikalavimų įmanomas tik tuo atveju, jei: „nėra kitos priimtinos alternatyvos, ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų gerą apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale“.

Antra, šalyse, kur įteisintas vilkų populiacijos reguliavimas (sekant įstatymo teksto logiką) medžioklė dėl malonumo Europos Sąjungoje taipogi nėra teisėta, siekiant išsaugoti vilkus, kaip nykstančią rūšį, o ne jokiu kitu tikslu (!), yra nustatomos medžioklės kvotos.

Kvotos, pagal Buveinių direktyvos reikalavimus, turi būti pagrįstos išsamiais ir profesionaliais populiacijos skaičiaus bei gyvenimo sąlygų tyrimais ir tiksliais apskaitos duomenimis.

Direktyvoje tai skamba taip: „… griežtai kontroliuojant leisti atrankos būdu ir ribotais kiekiais imti ir laikyti ribotą tam tikrų į IV priedą įrašytų rūšių egzempliorių skaičių, kurį nustato kompetentingos nacionalinės institucijos.“

Jei kam vis dar būtų neaišku, kvotos reikalingos tam, kad reguliuojant populiaciją, nebūtų keliama saugomos rūšies išnykimo grėsmė. Todėl ET Buveinių direktyvoje yra įtvirtinta valstybių ES narių PAREIGA vykdyti vilkų apsaugos būklės stebėjimą – monitoringą.

(Teisė į vilkų populiacijos reguliavimą medžioklės priemonėmis tiesiogiai siejama su pareiga vykdyti jų populiacijos monitoringą Buveinių direktyvos 11 ir 14 straipsniuose).

Be to, pagal Direktyvos 16 straipsnį: „Kas dveji metai valstybės narės Komisijai pateikia Komiteto nustatytos formos ataskaitą apie nukrypti leidžiančias nuostatas“, nurodo „aplinkybės, kada ir kur tokios nukrypti leidžiančias nuostatas buvo leista taikyti“.

Grįžtu prie Lietuvos įstatymų. Jau vien pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnį „draudžiama (…) skurdinti augaliją ir gyvūniją.“

O LR Medžioklės įstatymo 1 straipsnis skamba taip: „Šio Įstatymo paskirtis – nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu.“ To paties įstatymo 2 straipsnio, 8-a dalis skelbia: „Medžioklė – medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas.“

Paskutinė šios pastraipos dalis, beje, yra akivaizdus prieštaravimas tarptautiniams reikalavimams, kur saugomų rūšių statusas yra įteisintas neatsižvelgiant į jokias tradicijas, kurios kai kuriose šalyse, kai pavyzdžiui, Lietuvoje, buvo (ir, deja, tebėra, kaip matysime tolesnėje straipsnio dalyje) beatodairiškas gyvūnų naikinimas.

Matome, vėlgi sekant įstatymo raide, tiek pagal tarptautinius, tiek pagal vietinius mūsų šalies teisės aktus, vilkų medžioklė pasismaginimo ar sporto tikslais nėra leidžiama, jos paskirtis įstatymuose yra ne apginti avis nuo vilkų, o saugoti vilkus, kaip nykstančią rūšį. Todėl vilkų populiacijos reguliavimo kvotos turi būti nustatytos išskirtinai remiantis profesionaliomis apskaitomis ir jų gyvenimo sąlygų tyrimų duomenimis, siekiant palaikyti sveiką populiaciją.

Kodėl vilkai svarbūs?

Daugybė mokslinių tyrimų, prasidėjusių paskutinių dviejų amžių sandūroje ir vykdytų įvairiose pasaulio šalyse, nustatė, kad stambieji plėšrūnai, o mūsų atveju – vilkai, yra laikomi kertine rūšimi ekosistemoje. Jie vadinamų trofinių kaskadų procesų metu valdo santykį tarp ekosistemos sudėtinių dalių, palaikydami natūralią tvarką ir darną visuose mitybos grandinės lygiuose.

Tai įgalina visų ekosistemos faunos bei floros rūšių pusiausvyrą ir bioįvairovę, paukščių, vandenyse ar prie jų gyvenančių rūšių, žuvų, naudingų vabzdžių gausą, jau nekalbant apie tai, kad šių procesų dėka stabilizuojamos pačios vandens telkinių sistemos, dirvožemis išlieka derlingas, klesti augmenija, kas savo ruožtu daro teigiamą įtaką mūsų atmosferos sudėčiai.

Išnaikinus ar per daug destabilizavus vilkų populiaciją, ekosistemoje lyg krioklys pasipila destruktyvūs įvykiai (tai ir lėmė „kaskadų“ terminą proceso pavadinime), palaipsniui pasiekdami visus mitybos piramidės lygius.

Pavyzdžiui, kanopinių skaičius, esant nepakankamai vilkų, pradeda dideliu greičiu augti. Šio augimo dažnai nepajėgia suvaldyti net medžiotojai. O tuomet, suirus natūraliai pusiausvyrai tarp ekosistemos rūšių, paveikiamos visos kitos rūšys, įskaitant gyvūnų ir augalų gausą bei įvairovę, kinta vandens telkiniai, dirvožemis skursta ir atmosferoje santykinai mažėja deguonies.

Nepažeistoje ekosistemoje vilkai pirmiausia sumedžioja paliegusius ar sergančius žvėris, užkirsdami kelią epidemijoms. Bet jei vilkų nepakanka ar jų populiacijos struktūriniai principai pažeisti, kitų ekosistemos gyvūnų sveikatai iškyla pavojus. Dėl to išplinta tokios ligos, kaip, pavyzdžiui, kiaulių maras, dar neseniai siaubęs Lietuvą.

Nors normalioje vilkų šeimoje gali būti iki a10 vilkų (teritorijose, kur vilkai medžiojami – 3-4), vilkai yra monogramai – jauniklius atsiveda tik alfa pora. Suirus išplėstinei šeimai, atsiranda daugiau besiporuojančių vilkų ir populiacija gali net padidėti, be to, tokios mažos šeimos, kurių gyvenimas kasmet sudrumsčiamas, negyvena ir nesielgia, kaip sveikos vilkų šeimos.

Tyrimai, vykdyti ne vienoje Europos šalyje (pavyzdžiui, Lenkijoje, Rumunijoje, Kroatijoje), o taip pat JAV ir Kanadoje parodė, kad kuo vilkai intensyviau medžiojami, tuo jie aršiau puola ūkius net tada, kai jų skaičius yra palyginus nedidelis.

Tai atsitinka todėl, kad dėl medžioklės netekę patyrusių šeimos narių, vilkai praranda natūralų gebėjimą susimedžioti stambų grobį savo teritorijose.

Tai ryšku ypač žiemą, kai išplėstinės vilkų šeimos, jei jų netrikdo medžiotojai, visą laiką gyvena drauge. Jau nekalbant apie tai, kad šeimos nario ar narių praradimas vilkus destabilizuoja emocionaliai, nes jiems tarpusavio ryšiai yra itin svarbūs.

Be to, kai vilkų šeimos išlieka sveikos, vilkai, skirtingai nuo daugelio kitų plėšrūnų rūšių ir kanopinių gyvūnų, geba patys reguliuoti savo populiacijos skaičių ir net gimstamumą įvairiais tam gamtos jiems suteiktais natūraliais savireguliacijos mechanizmais ir jų tankumas išlieka tinkamas jų užimamoje teritorijoje.

Taigi, kuo labiau drumsčiamas vilkų gyvenimas, tuo didesnė jų santykinio skaičiaus augimo ir antpuolių ūkiuose rizika ir atvirkščiai – kuo mažiau jų natūralus gyvenimas trikdomas, tuo labiau jie linkę likti savo teritorijų ribose.

Intensyvios vilkų medžioklės pasekmės tuo nesibaigia. Dėl nepakankamo vilkų skaičiaus ir išardytų šeimų išaugusios kanopinių populiacijos pradeda siaubti ne vien miškų augmeniją, bet ir ūkių pasėlius bei sodinius, jie pasklinda po žmonių gyvenvietes ir gausiau pasirodo keliuose, kas didina auto įvykių skaičių.

O dėl skurstančios miškų augmenijos nyksta paukščiai; tuomet gausėja kenkėjų ir nuo to taip pat nukenčia žemės ūkis. Nyksta bitės ir kiti naudingi vabzdžiai, o tai atsiliepia derliaus gausai.

Taigi, vilkų ūkiams padaryta žala, palyginus su nuostoliais, kurie patiriami destabilizavus ekosistemas juos chaotiškai medžiojant, yra tikrai nedidelė. Išlaidos, patiriamos bandant dirbtiniu būdu atgaivinti be plėšrūnų suirusias ekosistemas, padengti kanopinių padarytą žalą ir palaikyti žemės ūkio kultūrų derlingumą, yra šimteriopai didesnės. Kai antai sveika ekosistemas atlieka šias paslaugas nemokamai.

Be to, jei pažvelgsime į šį reikalą plačiau, sutrikus ekosistemoms ir nykstant augmenijai, stipriai išauga natūralių katastrofų – sausrų, uraganų, potvynių, erozijos rizika, jau nekalbant apie tai, kad spartinamas klimato atšilimas. Sutaupyti ženklias sumas šalies biudžetui galime be jokių pastangų – tiesiog palikdami ekosistemose jų natūralias reguliavimo priemones.

Lietuvos atveju tai reiškia – nebenaikindami vilkų. Todėl vis daugiau šalių deklaruoja „taikų sugyvenimą su laukine gamta“, skatindamos ūkininkus rengti pakankamas apsaugas ir įdiegti kitas priemones apsaugoti savo gyvuliams ir atsisako vilkų medžioklės.
Šiek tiek kultūrinės statistikos.

Daugelyje Europos Sąjungos šalių pramoginė vilkų medžioklė uždrausta. Vilkai nemedžiojami Lenkijoje, Čekijoje, Albanijoje, Kroatijoje, Kosovo, Rumunijoje, Graikijoje, Portugalijoje, Italijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje.

Kai kuriose šalyse jų populiacija minimaliai reguliuojama tam specialiai parengtų tarnybų ir tik ypatingais žalos atvejais tose vietose, kur žala buvo daroma (Prancūzija), nors pramoginė medžioklė uždrausta. Šveicarijoje, Belgijoje ir Olandijoje jie tik pradeda plisti ir taip pat nėra medžiojami.

Vengrijoje vilkų medžioklė uždrausta, bet yra taikomos išimtys. Limituota vilkų medžioklė leidžiama dalyje Suomijos teritorijos. Šioje šalyje populiacija reguliuojama, išduodant ribotą skaičių licencijų vilkų medžioklei. Vilkai medžiojami kai kuriose Bosnijos ir Hercegovinos dalyse, Serbijoje, Montenegro, Makedonijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

Pateiksiu kelis ryškesnius pavyzdžius.

Italija. „Mums reikalinga ne medžioklė, o valdymo strategija. Koegzistuoti su vilkais įmanoma“, sako Aplinkos ministras Sergio Costa. Italija yra vilkų rojus nuo 1971 metų, kai buvo pradėta juos saugoti. Italijos ūkininkų reikalavimai šaudyti vilkus ir 2018 m. buvo Vyriausybės atmesti. Vietoj to yra paskelbtas valdymo planas, kuriame teigiama, kad žmogus ir žvėris gali sugyventi.

Apeninuose gyvena 1580 vilkų. Alpėse nuo 2015 m. skaičius daugiau nei padvigubėjo nuo 130 iki 300 vilkų. Italijos vilkų populiacija sudaro 10 procentų Europos vilkų. Skatinama įrengti apsaugas ir įsigyti aviganius.

Už papjautus gyvulius kompensuojama. Pabrėžiama, kad gyvuliai dažniau yra papjaunami laukinių šunų, nei vilkų. „Vilkai gali tapti vertingu resursu, nes daugelio šalių žmonės nori stebėti šį nuostabų žvėrį laisvėje“, sako Isabella Pratesi (WWF – pasaulinė gamtos apsaugos organizacija).
Lenkija.

Lenkijoje vilkų medžioklė uždrausta ir nepaisant to, kad vilkų populiacija yra tikrai nemaža – (apie 2500 vilkų), mokslininkai teigia, kad jų galėtų būti trigubai daugiau, jei būtų sukurti „koridoriai, kuriais vilkai galėtų laisvai migruoti.

Šiuo metu, Euronatur projekto rėmuose, kaip tik ir kuriami tokie „žali tuneliai“, įgalinantys vilkų migraciją iš šalies rytų į vakarus.

Vokietija. Pirmieji vilkiukai Vokietijoje gimė 2001 metais Saksonijoje-Brandenburge. Nuo to laiko vilkai pasklido į šešis kitus šalies rajonus. Jų skaičius sparčiai auga. Yra suskaičiuotos 73 išplėstinės šeimos ir 30 vilkų porų.

Švedijoje 2018-19 metų sezonui nebuvo išduota nė vienos licencijos vilkų medžioklei, nes manoma, kad kyla grėsmė populiacijos stabilumui. 2016 m. buvo nustatytas populiacijos minimumas – 300 individų. Per paskutinius metus vilkų sumažėjo. Remiantis apskaitų nustatyta, kad praeitų metų rudenį šalyje buvo tik 305 vilkai.

Rumunija yra viena iš didžiausią vilkų populiaciją turinti šalis. Joje gyvena apie 3000 vilkų.

Beje, daugiau nei 25 proc. Rumunijos yra saugomos teritorijos. Joje 2014-2018 m. vyko EK finansuojamas projektas „WOLFLIFE“, pagal „LIFE+ Nature” programa.

Projekto tikslas – palaikyti reikiamą vilkų populiaciją Karpatų kalnuose, remiant vilkų ir žmonių koegzistencijos idėją. Projekto metu buvo pasiekta puikių rezultatų, ištirta vilkų populiacija, ūkių užpuolimo priežastys ir įdiegtos priemonės jiems išvengti – ūkių apsauga.

Nustatyta, kad tie užpuolimai nepriklauso nuo vilkų populiacijos dydžio. Tyrimai taip pat parodė, kad ankstesnių apskaitų metu buvo paskaičiuota daug daugiau vilkų, nei jų buvo realiai. Vilkai Rumunijoje nemedžiojami.

Lietuva. Šiemet iš oficialiai suskaičiuotų 230-250 vilkų (34 šeimos, 3-4 vilkai šeimoje, plius prieauglis po 3,25 vilkiuką šeimoje) buvo leista išžudyti 110, nors iki 2018 m. galiojusiame „Vilko apsaugos plane“, patvirtintame 2014 m., buvo nustatytos palaikytinos vilkų populiacijos ribos tarp 250-500 individų.

Pernai rudenį gimė nauja „Vilko apsaugos plano“ redakcija, kurioje buvo iš esmės pakeistos iki tol galiojusios vilkų populiacijos apsaugos nuostatos. Naujame plane numatyta, kad Lietuvoje palaikytinas 32-62 vilkų šeimų skaičius.

Viršutinė riba 62 šeimos yra apytikriai 220 vilkų (be prieauglio) – žemiau apatinės buvusio “Vilko apsaugos plano“ ribos. Tačiau tai dar ne viskas.

Talentingieji plano rengėjai nutarė (neaišku, kuo remiantis), kad vilkai nebebus medžiojami tik tuomet, jei šeimų bus mažiau nei 12 (!). O jei daugiau, medžiojamų žvėrių skaičius numatomas pagal prognozuojamą populiacijos prieauglį.

Taip apatinė palaikytina populiacijos riba nukrinta nuo 250 iki 48 vilkų ir plačiai atveria vartus vilkų naikinimui. Primenu, kad kai stojant į ES buvo prašyta teisės reguliuoti vilkų populiaciją, vilkų oficialiai būta 550 ir buvo pažadėta tą populiaciją išlaikyti stabilią.

Pabaigai klausimas: ką darom, broliai ir sesės? Laidojam kultūrą, ar keičiam sistemą?

Parengta pagal savaitraščio ŠIANDIEN priedą SENGIRĖ.

Parašykite komentarą

Top