Gintautas Kniukšta

Tėvo pamokos. Yra dalykų, kurių negali pamiršti visą gyvenimą. Kai Tėvas išėjo, mama tyliai pasakė:“tai man liko šeši metai“… Ir lygiai po šešių metų, sulaukusi tokio pat amžiaus, kaip tėvas, atsisveikino ir mama…

Jie abu buvo tikri kaimo vaikai, tą jų šilumą žemei, miškams, tėviškės upei Minijai išsaugojau iki šiol. Prisimenu, kai mano pirmąjį straipsnį išspausdino respublikinė spauda, neišturėjau nepaskambinęs Tėvui. Sakau, va, aš rašyti moku, o tu man agronomauti liepi. Tėvas sekundę kitą patylėjo ir pradėjo lietis prisiminimai, kaip aš nuo mažens bulves sodindavau, kaip po laukus arklį gainiodavau…

Mūsų šeimoje vyriausioji agronomė, galima sakyti, buvo mama, ypač kai kalba pakrypdavo apie braškes, tačiau tik Tėvas žinojo kaip reikia žemę įdirbti, kiek mėšlo dėti. Mamos braškių derliai būdavo rekordiniai, veždavome jas parduoti ir į Klaipėdos turgų. Ir jų skonis buvo ypatingas. Tokių braškių aš daugiau niekur taip ir neragavau.

Šį pavasarį sode vėl pasodinau braškes. Yra dalykų, kurių negali pamiršti visą gyvenimą… Jų kaimynystėje vietos užteko ir bulvėms, ir svogūnams. Braškės jau sirpsta, o bulvės irgi aukštai kelia galvą.

Žinau, kad Tėvas būtų labai laimingas, kad jo pamokas išmokau visam gyvenimui.