Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN. Pieno ūkių nykimas: kasmet sumažėja iki 10 tūkstančių karvių

Laikraštis ŠIANDIEN. Pieno ūkių nykimas: kasmet sumažėja iki 10 tūkstančių karvių

www.siandien.info, laikraštis ŠIANDIEN

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos direktorius Eimantas BIČIUS atsako į  ŠIANDIEN klausimus

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos direktorius Eimantas Bičius (kairėje) ir asociacijos prezidentas Jonas Vilionis. Gintauto Kniukštos nuotrauka.

Melžiamų karvių skaičius ūkininkų ūkiuose per pastaruosius penkerius metus kasmet sumažėja iki 10 tūkstančių, šių metų pradžioje jų buvo tik 226 049 tūkstančiai. Kuo galima paaiškinti tokį spartų karvių bandų nykimą, nors Žemės ūkio ministerija tvirtina, kad  yra parengusi ne vieną gyvulininkystės ir konkrečiai – pieno ūkio plėtros programą?

Šiais metais Lietuvoje pagalbos sulaukė tik kiaulių ir paukščių ūkiai. Gintauto Kniukštos nuotrauka.

Tai lemia keletas veiksnių. Pirmiausiai faktas, kad pieno supirkimo kaina nepadengia pieno gamybos savikainos. Tą įrodė ir Vokietijos mokslininkų atlikta pieno gamybos kaštų Lietuvoje apskaičiavimo studija. Nors paskutinius metus pieno supirkimo kaina ir pakilusi, bet pieno gamybos savikaina pakilo dar daugiau, pavyzdžiui, energijos sąnaudos, kuras, trąšos, samdoma darbo jėga, pašarai.

Ministerijos rengtos strategijos dėl netinkamų paramos pieno ūkiams priemonių įgyvendinimo taisyklių reikiamo rezultato neduoda ir neduos. Mūsų nuomone, mažesniems ūkiams skirta paramos suma – iki 300 tūkst. Eur. ūkiui – buvo per maža.

Didesniems ūkiams buvo skirtas per mažas bendras paramos krepšelis, todėl dalis paraiškas pateikusių ūkių paramos negavo. Taip pat buvo gausu klaidų taisyklėse, dėl kurių kai kurie ūkiai taip pat nesulaukė paramos. Tiek Lietuvos pieno gamintojų asociacija, tiek kitos organizacijos teikė pasiūlymus, deja, ŽŪM į juos neatsižvelgė.

 Pas mus vyrauja gana smulkūs pieno ūkiai – vos keletas karvių, tačiau pieno gamintojai  kooperuojasi vangiai. Net ir padedant ES, kooperatyvas „Pienas LT“ negali pasigirti narių gausa. Tuo tarpu kai kurių Europos šalių, JAV, Naujosios Zelandijos, Indijos kooperatyvai yra pasaulio didžiausių pieno įmonių viršūnėje. Kodėl mūsų ūkininkai nesiryžta perimti pieno supirkimo, perdirbimo ir pagamintų pieno produktų pardavimo į savo rankas ir tokiu būdu padidinti savo pajamas?

Lietuvoje kooperacija sunkiai vyksta ne tik pieno sektoriuje. Pasąmonėje Lietuvos ūkininkai kooperaciją vis dar sieja su sovietiniu kolūkių palikimu. Vakarų Europos šalyse kooperacija prasidėjusi prieš 100 metų, tai nebuvo per naktį dirbtinai įvykęs procesas.

 Kooperacija turi ateiti „iš apačios“, iš pačių žemdirbių.

 Dar vasaros pradžioje daugiau nei dešimčiai Latvijos pieno perdirbimo įmonių atsidūrus ant bankroto slenksčio, šalies pienininkai prašė vyriausybės verslui skirti subsidijas išaugusioms gamybos sąnaudoms padengti. Kaip apibūdintumėte  Lietuvos pieno gamintojų ir perdirbėjų santykius?

Partnerystei tarp Lietuvos pieno gamintojų, perdirbėjų ir valdžios institucijų dar tikrai yra kur tobulėti. Visada perdirbėjas diktuoja sąlygas ir nustato kainas.

Net šiuo metu, padidėjus pieno paklausai, perdirbėjai nesileidžia į derybas dėl pieno supirkimo kainos. Kol kas pieno gamintojas yra silpnoji pieno grandinės dalis.

 Pieno produktų kainos parduotuvių lentynose pastaruoju metu didėja tiesiog akyse, daug kam jie tampa pabrangos preke, kokia dalis šio pelno tenka ūkininkams? Ar tiesa, kad per šiuos metus pieno supirkimo kaina mūsų šalyje augo sparčiausiai ES?

Paskutiniais metais pieno gamintojų dalis galutinėje produkto (išskyrus sūrį) kainoje buvo apie 15-30 proc. Tuo tarpu prekybininkų dalis niekada nebuvo mažesnė, nei 25-35 proc. (kai kuriais atvejais net 40 proc.). 2022 m. lyginant su 2021 m. Lietuvoje pieno supirkimo kaina Europos Sąjungoje padidėjo daugiausiai – apie 70 proc., bet ir infliacija didžiausia ES.

Net šiuo metu, padidėjus pieno paklausai, perdirbėjai nesileidžia į derybas dėl pieno supirkimo kainos.

Be to, svarbu akcentuoti, kad atspirties taškas šiam kainos augimui buvo žemiausia ES pieno supirkimo kaina. Jei šis augimas nebūtų įvykęs, neabejotinai iš pieno gamybos būtų traukęsi dar daugiau gamintojų. Dar daugiau pieninių karvių būtų iškeliavę į skerdyklas. Šiuo metu rinkoje žaliavinio pieno trūksta, tai suvokdami, perdirbėjai buvo priversti kelti supirkimo kainas.

 Pieno perdirbėjai nuolat pabrėžia, kad jie didelius sunkumus patiria dėl išaugusių žaliavų, gamtinių dujų, elektros, kuro kainų. O kodėl taip dažnai kantriai tyli  ūkinininkai? Jiems niekas nebrangsta? Kodėl jie neseka Vakarų šalių pavyzdžiu, nekovoja už savo teises, nerengia protesto akcijų? 

Prisiminkime 2003 m. kelių blokadas, kai kritiškai mažų supirkimo kainų neapsikentę pieno gamintojai organizavo masines protesto akcijas. Nors ES šalyse tokie protestai yra normali praktika, užtikrinanti demokratines piliečių teises reikšti savo nepasitenkinimą, Lietuvoje minėto protesto organizatoriai buvo teisiami ir baudžiami.

Nepaisant to, tikrai nesėdime sudėję rankų. Ne kartą organizavome protesto akcijas Briuselyje, pieno gamintojai mėnesį laiko budėjo palapinėje prie Žemės ūkio ministerijos. Tačiau protestai tėra vienas iš būdų ginti savo teises.

Eimantas Bičius sako, kad Lietuvoje nepaprastai trūksta pilnaverčio dialogo, partnerystės tarp žemdirbių ir Žemės ūkio ministerijos. „Užuot mus išklausę ir išgirdę, ministerijos klerkai apšaukia žemdirbius lobistais ir netgi baudžia už reiškiamus racionalius siūlymus“, – sako direktorius. Gintauto Kniukštos nuotrauka.

 Lietuvoje nepaprastai trūksta pilnaverčio dialogo, partnerystės tarp žemdirbių ir Žemės ūkio ministerijos. Užuot mus išklausę ir išgirdę, ministerijos klerkai apšaukia žemdirbius lobistais ir netgi baudžia už reiškiamus racionalius siūlymus.

 Europos Komisija patvirtino 169 mln. eurų finansinę pagalbą Ispanijos pieno ūkiams, nukentėjusiems nuo gamybos sąnaudų padidėjimo dėl Rusijos invazijos į Ukrainą ir su tuo susijusių sankcijų. Kroatijos Vyriausybė, pavyzdžiui,  patvirtino daugiau nei 25,5 mln. eurų  intervencinę pagalbą ūkininkams,  dar didesnę valstybės pagalbą užsitikrino Lenkijos ūkininkai, per šiuos metus tiesioginių dotacijų forma jiems bus suteikta 836 mln. eurų parama. Kokią paramą gaus Lietuvos ūkininkai?

Šiais metais Lietuvoje pagalbos sulaukė tik kiaulių ir paukščių ūkiai. Žemės ūkio sektoriaus niekas nelaiko strategine ūkio šaka, tik vis garsiau kalbama apie pasauliui gresiančią maisto stygiaus krizę.

 Kiekviena Europos Sąjungos šalis paramą gali skirti pagal valstybės pagalbos laikinąją krizių sistemą, daug metų ūkininkai prašo  supaprastinti paramos teikimą pieno ūkių investicijoms pagal Kaimo plėtros programą, ar ta padėtis  pastaruoju metu taisoma?

Ši padėtis išlieka nepakitusi. Mūsų manymu, ŽŪM parengtos taisyklės netinkamos. Norint padidinti pieno gamybą, būtina statyti naujas karvių fermas, o norint gauti leidimą statyboms iškyla daug problemų.

Per ilgi ir aplinkosauginiai leidimų išdavimo terminai. Visa tai žinodamas, retas ryžtasi imtis pieno ūkio įkūrimo ar plėtros.

Kokią prognozuojate Lietuvos pieno ūkių ateitį, kokių žingsnių turi imtis mūsų valdžia, kad išsaugotume ir darbo vietas, ir ilgaamžes šalies pienininkystės tradicijas.  Kiek įtakos gali turėti prarastos Kinijos, Baltarusijos ir Rusijos rinkos, apribota prekyba nuo karo kenčiančia Ukraina?

Pagal dabartines tendencijas, kai pastoviai mažėja pieno ūkių ir karvių skaičius, neabejotinai juntamas pieno ūkių nykimas. Ūkiuose, laikančiuose virš 100 melžiamų karvių, matomas nežymus karvių skaičiaus didėjimas. Veikiausiai ši tendencija išliks, maži ūkiai trauksis iš pieno gamybos, didesni dar kurį laiką gamins ar net šiek tiek plėsis, iš dalies amortizuodami smulkiųjų pasitraukimą.

Nepriklausimai nuo ūkio dydžio, ūkiams reikalinga investicinė parama. Jeigu ta parama bus nepatraukli ar sunkiai pasiekiama, net ir didesni ūkiai nebeinvestuos. Tuo metu Lietuvos pieno perdirbimo pramonė didina importuojamo pieno kiekius. Jeigu nebus iš kur didinti importuojamo pieno kiekio, o Lietuvos ūkiai trauksis iš gamybos, su sunkumais susidurs ir pieno perdirbimo pramonė.

 Galiausiai nukentės vartotojas, kuriam teks mokėti už produktus vis daugiau, o vietinių produktų asortimentas liks skurdesnis.

Parengė Gintautas Kniukšta, laikraštis ŠIANDIEN

Parašykite komentarą

Top